Apie mane
|
Inerviu (2014 m. rugsėjis, Londonas)
Azartinių lošimų liūne
Straipsnis iš laikraščio "Ganytojas", 2016 m. liepos 9 d.
Žinome, kad alkoholizmas ir narkomanija yra priklausomybė. Tačiau lošimas yra lygiai tokia pati priklausomybė, tik apie ją mažiau kalbama. Lošiant azartinius lošimus, vien 2014 metais Lietuvoje yra pralošta 80 mln. eurų. Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, daugiausia įplaukų 2014 metais gavo būtent lažybų organizatoriai. Ir ši suma stulbinanti – 233 mln. eurų!
Apie azartinių lošimų liūną pasakoja XFM radijo laidos „Iš mirties į gyvenimą“ vedėjas Tadas Daujotas. Jo gyvenime viskas prasidėjo nuo „nekaltų“ azartinių lošimų vaikystėje, bet vėliau apėmė verslą, darbą, karjerą. „Troškau būti geriausias, padaryti kažką tokio, ko niekas kitas nėra padaręs, išlošti žmonių dėmesį ir, žinoma, didelius pinigus...“
Kviečiame skaityti liudijimą, kaip Dievas išlaisvino Tadą iš šios klastingos priklausomybės pančių ir atstatė jo sugriuvusį gyvenimą.
„Nekalti“ vaikystės žaidimai
Viskas prasidėjo vaikystėje. Su kaimynais ir draugais vaikystėje mėgdavome žaisti kortomis – „Triną“ ar „Akį“ iš nedidelių pinigų. Po truputį vienas kitam įsiskolinome. Vėliau prasidėjo rimtesni lošimai.
Mokykloje man labai gerai sekėsi matematika, buvau vienas iš 5 geriausių savo laidos matematikų, olimpiadose laimėdavau prizines vietas. Tai man, žinoma, suteikė tam tikro pasitikėjimo savimi. Pamenu, jau tuo metu veikė nelegalūs kazino, bet tai manęs per daug netraukė. Juk buvo ir legalių dalykų – žaidimų automatų salonai, baruose stovintys žaidimų automatai...
Kartą vienas vaikystės draugas pasiūlė nueiti palošti. Tuo metu jau studijavau universitete, Matematikos ir informatikos fakultete, ir kaip tik buvau gavęs stipendiją. Įmetę gal 3 ar 4 litus, laimėjome 30 litų! Tuo metu stipendija buvo 40 litų, tad laimėti 30 litų buvo tikrai šaunu. Iš karto puolėme švęsti – į barą alaus. Taip aš ir „užsikabinau“ – iš pradžių bičiulis parodė, kaip žaisti, paskui jau pats mėginau. Susidarė azartiška baruose besilankančių žmonių grupelė – vieną kitą litą įmesdavome ir laimėdavome. Vėliau tai tapo manija: matai, kad kažkas primetė pinigų į aparatą, vadinasi, dabar tu gali laimėti ir tuos pinigus. Kartais pasisekdavo – būdavo, kad laimėdavau ir kelis šimtus litų.
Atsimenu, kaip pirmą kartą žaidžiau pokerio aparatu – viename bare laimėjau, atrodo, 300 litų. Tuo metu man tai buvo tikrai dideli pinigai. Net barmenė neturėjo tiek grynųjų, kad galėtų atiduoti, tad davė man tam tikrą sumą pinigų ir pasakė, kad dabar aš šiame bare turiu savo asmeninę sąskaitą – galiu valgyti ir gerti. Iš laimės pavaišinau visus baro lankytojus. Taip lošimas pradėjo mane traukti gilyn. Toliau lošdamas pralošiau ne tik laimėtus pinigus. Kai pinigų pradėjo stigti, ėmiau skolintis: iš vieno, iš kito, iš baro arba iš lošimų automatų salono, nes jų administratoriai jau mane pažinojo. Skolos augo – vieną dieną skola pasiekė 2 000 litų. Tai buvo maždaug prieš 16 metų, tad man, pirmo kurso studentui, tai buvo fantastiški pinigai.
Atėjo laikas, kai niekas skolinti man nebenorėjo – visi buvo prisiklausę pažadų ir suprato, kad skolinti žmogui, sakančiam: „Paskolink man – atiduosiu, kai laimėsiu“, yra labai naivu. Tad priėjau liepto galą – nebežinojau, ką daryti.
Tėvams duotas pažadas
Nebežinodamas, ką daryti, kreipiausi į savo tėvus. Pasakiau jiems, į kokią bėdą patekau. Tėveliams, žinoma, buvo didelis šokas... Mano tėvai neturtingi, tad tokios sumos neturėjo, bet jie pasiskolino pinigų ir davė man, kad grąžinčiau skolas, su viena sąlyga – jei pažadėsiu daugiau niekada gyvenime nelošti. Kurį laiką to pažado laikiausi.
Tačiau laikytis pažado, kai tave mato pažįstami, yra lengviau nei išvykus į užsienį... Pradėjau dirbti turizmo agentūroje ir mane išsiuntė į komandiruotę. Tad 20-ąjį savo gimtadienį sutikau Čekijoje. Kaip tyčia, bare buvo aparatas, kuriuo mokėjau lošti. Truputį pažaidžiau, šiek tiek laimėjau... Taip, būdamas užsienyje, sulaužiau tėvams duotą pažadą...
Vėliau dirbau agentūroje, kurios direktorius buvo priklausomas nuo alkoholio ir azartinių lošimų. Pasibaigus darbo valandoms, kai visi išeidavo, mes likdavome dviese: jis ištraukdavo brendžio butelį ir mes gurkšnodami „dirbome“. Po darbo taksi nuvažiuodavome į restoraną pavalgyti, o apie vidurnaktį – į kazino. Tik lošdavau jau atsargiau, nes didžioji dalis mano atlyginimo jau buvo suplanuota – turėjau paskolų ir negalėjau išlaidauti.
Azartiška veikla
Vėliau azartišku tapo visas mano gyvenimas. Kelionių organizavimas turizmo agentūroje taip pat yra kaip azartinis lošimas. Suorganizuosi kelionę autobusu, surinksi turistus – išloši, nesurinksi – praloši. Vieną kelionę su bičiuliu suorganizavę užsidirbome po 1000 dolerių – tais laikais tai buvo nemaži pinigai. Bet kitais metais su tuo pačiu bičiuliu patyrėme nuostolį, ir jis man pasakė: „Žinai, šitas nuostolis yra tavo.“ Aš „likau ant ledo“ ir vėl įklimpau į skolas.
Vėliau ėmiau organizuoti koncertus. Suorganizuoji koncertą, džiaugiesi – turi pelno. Bet nedideliame klube du trys, kartais keturi koncertai per savaitę būdavo pelningi, o penktas ar šeštas – nuostolingas, nors tie nuostoliai nebuvo dideli. Bet prasidėjus festivalių organizavimui, užsienio grupių gastrolėms Lietuvoje, nuostolių pasitaikydavo didesnių ir dažniau. Bet įtraukdavo azartas: pavyks suorganizuoti renginį, bus pilna salė žiūrovų, užsidirbsiu daug pinigų...
Karjera man sekėsi. Tuo metu kaip tik buvome baigę organizuoti penktąją MIDI roko operą ir gavome VU rektoriaus pasiūlymą suorganizuoti universiteto jubiliejui skirtą renginį. Per 4 mėnesius mes suorganizavome roko operetę „Neformatas“. Tai buvo tikrai įspūdingas renginys Vilniaus Vingio parke. Projekte dalyvavo apie šimtas dainininkų, muzikantų, šokėjų, scenografų ir t.t. Taip prasidėjo rimta karjera koncertų versle.
Aš buvau darboholikas – darbas man buvo pirmoje vietoje. Vienu metu kartais dirbdavau prie 10 projektų, tad net kelis kartus mano organizmas buvo išsekęs. Būdavo sėkmingų laikotarpių, pakilimų, bet po to apnikdavo depresija, kuri kartais tęsdavosi pusę metų – niekur nenorėdavau eiti. Kiek atsistatęs ir vėl imdavausi veiklos, bet dažnai darbus lydėdavo alkoholis. Darbe patirdavome daug streso, įtampos, tad atsipalaiduoti mėgindavome vartodami alkoholį, žolę ar kitas narkotines medžiagas. Atrodė, kad tai yra tikras gyvenimas, gyvenimo džiaugsmas, bet iš tiesų tai tebuvo apgaulė, su kiekviena diena vis labiau įtraukianti į tą netikrą pasaulį.
Krizė
2007 metais organizavome renginį Siemens arenoje. Didžiulė erdvė, dideli užmojai. Labai daug laiko investuota kuriant, galvojant, kaip turėtų atrodyti renginys. Tuo metu buvo vienas iš retų mano blaivybės laikotarpių, nes tais metais buvau patyręs infarktą: galvojau, kad man būnant bare širdis iššoks iš krūtinės – ji baisiai daužėsi. Mane išmušė šaltas prakaitas, aš išėjau iš baro į lauką. Nežinodamas ko griebtis, puoliau melstis malda „Tėve mūsų“. Nuostabu, kad tas „kalatojimasis“ liovėsi, bet mirties baimę išgyvenau dar keletą valandų.
Gydytojai aptiko labai rimtus organizmo išsekimo požymius – man skyrė antibiotikų net nuo keturių ligų. Taip pat užpuolė rimtas sinusitas, kurį teko operuoti, o atlikę kompiuterinę tomografiją, mano galvoje rado auglį... Po auglio operacijos bijojau grįžti prie senų dalykų. Nesugebėjau pažaboti tik vieno – toliau rūkiau. Bet alkoholiui ir narkotikams padėjau tašką. Žinoma, iki tam tikro laiko...
Tačiau kai 2007 metų pradžioje organizavome tą didelį renginį Siemens arenoje, aš vėl paslydau ir pradėjau vartoti kvaišalus. Organizuojant tą renginį buvo padarytos kelios strateginės klaidos, ir mes su draugu, kurie prisiėmėme visą riziką, patyrėme 70 tūkst. litų nuostolį. Prasidėjo tikrai rimtas ritimasis žemyn...
Pastangos gelbėtis
Bandžiau atiduoti, kamšyti tas skolas. Kreditus imdavau iš visur, kur tik įmanoma. 1,5 metų dar sugebėjau dirbti tai, ką dirbau, nors buvo labai sunku, nes visi žinojo, kad esu skolingas daugeliui žmonių, tad ne visi norėjo bendradarbiauti. Vėl pradėjau vartoti alkoholį, narkotikus, vėl ėmiau lošti...
Bet vieną dieną supratau, kad nebegaliu taip toliau gyventi – reikia ką nors keisti. Nusprendžiau keisti aplinką. Kaip tik man pasiūlė dalyvauti dviejuose muzikiniuose seminaruose užsienyje. Vienas vyko Vokietijoje, o kitas Londone. Susikroviau mantą ir išvykau, trokšdamas pradėti naują gyvenimą. Pasiėmiau knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“, bet ir du blokus cigarečių. Galvojau: pasibaigus seminarams mesiu rūkyti, o kol kas linksmai pagyvensiu.
Paskutinę dieną Portsmute, viešbutyje prisigėręs vėl bandžiau lošti. Deja, man nepasisekė – pralošiau viską. Nusipirkus traukinio bilietą iš Portsmuto į Londoną už 18 svarų, man liko 7 svarai... Taip viską pralošęs išvažiavau į Londoną pradėti naują gyvenimą. Kelioms dienoms priglaudė draugė. Ji paskolino pinigų – turėjau tik pažadėti, kad už tuos pinigus nepirksiu jokių kvaišalų ar alkoholio. Davęs pažadą išvykau į seminarą, kur manęs laukė seni mano draugai...
Seminarui baigiantis, bičiulio, kuris ir pakvietė mane į tą seminarą, paklausiau: „Kur važiuosime dabar?“ Jis atsakė: „Aš važiuosiu namo, o kur tu – aš nežinau.“ Aš ir vėl „likau ant ledo“... Ir šį kartą man padėjo ta draugė, kuriai duoto pažado neištesėjau... Ji ir vėl paskolino pinigų, surado vietą, kur gyventi, sumokėjo už butą... Naujoje vietoje išgyvenau mėnesį. Tris dienas negėriau ir nerūkiau, bet buto šeimininkė anglė labai daug rūkė ir rūkė labai stiprias cigaretes. Tris dienas man pavyko atsispirti tiems pagundymams, bet po to palūžau... Ir vėl grįžau prie senų dalykų: alkoholis, žolė, pamąstymai apie stipresnes narkotines medžiagas. Po mėnesio mane iš tų namų išmetė, ir aš atsidūriau gatvėje, turėdamas vos keletą pensų.
Dievo paieškos
Prisiminiau frazę iš knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“: lengvas būdas mesti rūkyti yra prisiekti Dievui, kad tai yra paskutinė cigaretė. Man tai kalbėjau apie viską: cigaretė, bokalas, taurelė – viskas turėjo tą pačią šaknį. Tą naktį aš su ašaromis Dievui prisiekiau: „Dieve, pažadu Tau, kad daugiau niekada nebegersiu, niekada neberūkysiu ir nevartosiu narkotikų.“ Ir vėl man padėjo ta draugė: vėl surado, kur gyventi, vėl sumokėjo už nuomą.
Apsigyvenau su jaunais krikščionimis. Jie buvo kažkokie kitokie ir skaitė Bibliją. Aš galvojau, kad apie Dievą žinau labai daug, nes buvau skaitęs įvairiausių rytų filosofijos knygų. Nors buvau giedojęs bažnyčios chore, niekada nebuvau skaitęs Biblijos. O čia šalia, kitame kambaryje, jaunimas kalbėjosi apie Dievą iš Biblijos. Jie pakvietė studijuoti Bibliją ir mane – buvo labai įdomu.
Aš iš tikrųjų ieškojau pagalbos ir kasdien eidavau į kokią nors bažnyčią. Man buvo visiškai nesvarbu, ar tai katalikų, anglikonų, ar metodistų bažnyčia – pamatau bažnyčios pastatą ir einu. Užėjęs į bažnyčią dažnai verkdavau, kalbėdavau Dievui, uždegdavau žvakelę. Išsakydavau tai, kas slėgė širdį, – mano nuodėmės mane smaugė. Bet tose šaltose bažnyčiose joks kunigas, pastorius ar šventikas prie mannęs nepriėjo ir nepaklausė: „Kodėl tu verki? Kas tau yra?“
Tačiau vieną dieną gatvėje, man dirbant, priėjo prie manęs vyrukas ir sako: „Mane pas tave atsiuntė Jėzus. Ir Jėzus tau sako: „Neik į tuos namus (parodė į kazino), eik į tuos namus (parodė į bažnyčią).“ Mane tai sukrėtė. Tai žinia iš Jėzaus! Atrodė labai keista: kaip žmogus gali sakyti, kad Jėzus jam kažką pasakė? Argi tas Jėzus realus? Argi Jis nėra tik kabanti figūrėlė ant kryžiaus? Tai labai stipriai mane sujaudino. Tas vyrukas papasakojo, kad jis su žmona buvo priklausomi nuo heroino, bet tos istorijos dalies aš beveik negirdėjau – mane sukrėtė išgirsta žinia: Neik į kazino, eik į bažnyčią.
Krikščionys jaunuoliai, su kuriais gyvenau, pakvietė mane į savo bažnyčią – taip aš atėjau į Lietuvių krikščionių bažnyčią. Susirinkimas buvo labiau panašus į koncertą nei į pamaldas, bet giesmės man labai patiko. Giesmes giedojo visa bendruomenė. Aš taip pat prisijungiau, nes giesmių žodžiai buvo paprasti. Giedojau ir verkiau. Nesupratau, kas vyksta. Pamačiau, kad mano draugė iškėlusi ranką. Pagalvojau, kad ir man reikia tai padaryti, bet mano ranka buvo lyg akmeninė – negalėjau jos pakelti. Visgi šiaip ne taip ranką iškėliau, ir prie manęs prisilietė nematoma jėga. Aš išgyvenau Šventosios Dvasios prisilietimą. Tuomet dar nesupratau, kad tai Šventoji Dvasia, bet išgyvenau meilę, ramybę, džiaugsmą, priimtinumą. Buvo taip gera, kad nenorėjau, jog tai pasibaigtų. Tai pranoko trumpalaikius santykius su merginomis, pranoko bet kokius narkotikus, alkoholį, bet kokį džiaugsmą, surengus renginį ar išlošus didelę sumą pinigų, – tai pranoko viską. Aš stovėjau ir kaip mažas vaikas raudojau. Ir taip vyko kiekvieną sekmadienį, kai ateidavau.
Trečią sekmadienį aš išgirdau žinią, kad Jėzus numirė už mano nuodėmes. Buvau girdėjęs, kad Jėzus yra pasaulio Gelbėtojas, bet to nesuvokiau asmeniškai. Mano nuodėmes mane smaugė, dusino. Tai buvo tarsi didžiulis šiukšlių maišas, kuris su kiekviena diena sunkėja ir neleidžia man gyventi. Tąkart atrodė, kad visas pamokslas skirtas man. Galvojau, kad pamokslininkė skaito mano mintis... Kai ji pakvietė melstis, išbėgau į priekį, nes supratau, kad būtent to man šiandien reikia. Meldžiausi paprasta malda: „Jėzau, atleisk mano nuodėmes, ateik į mano gyvenimą, viešpatauk mano širdyje.“ Ši malda radikaliai pakeitė mano gyvenimą.
Tuo metu jau tris savaites nerūkiau, bet tai reikalavo didelių pastangų, o meldžiantis atgailos malda akimirksniu atėjo laisvė. Atėjo laisvė nuo visko – tas nematomas šiukšlių maišas, tos nuodėmės, slėgusios mano sąžinę, akimirksniu nukrito. Pasidarė labai lengva.
Palinkėjimas
Kiekvienas žmogus bando užpildyti jo viduje esančią tuštumą. Aš savo viduje esančią tuštumą bandžiau užpildyti darbu. Stresą, kuris kunkuliuodavo ir neduodavo ramybės, bandydavau nuraminti alkoholiu, narkotikais, azartiniais lošimais... Tačiau tą vidinę tuštumą gali užpildyti tik Dievas.
Jei šiandien tu esi įklimpęs į azartinių lošimų sūkurį, negali ištrūkti, bandai kaip nors sustoti, užsikoduoti, suprask – tie dalykai laikini. Tu turi pradėti ieškoti Dievo. Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus, kuris numirė už visas tavo nuodėmes. Dievas taip pamilo pasaulį ir taip pamilo tave, kad atidavė savo viengimį Sūnų, jog tu šiandien turėtum gyvenimą.
Jeigu į priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų yra įklimpę jūsų artimieji, nepasmerkite tokio žmogaus, neatstumkite jo, bet parodykite jam kryptį – Jėzus Kristus yra atsakymas!
Biblijoje parašyta: Ką Dievo Sūnus išlaisvins, tas iš tiesų taps laisvas. Todėl linkiu kiekvienam nusižeminti prieš Dievą ir pripažinti Jo valdžią savo gyvenime. Pakvieskite Jėzų Kristų į savo gyvenimą, į savo širdį, ir jūs pamatysite, kaip gyvenimas pradės keistis. Dievas pradės jį atstatyti.
Žinome, kad alkoholizmas ir narkomanija yra priklausomybė. Tačiau lošimas yra lygiai tokia pati priklausomybė, tik apie ją mažiau kalbama. Lošiant azartinius lošimus, vien 2014 metais Lietuvoje yra pralošta 80 mln. eurų. Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, daugiausia įplaukų 2014 metais gavo būtent lažybų organizatoriai. Ir ši suma stulbinanti – 233 mln. eurų!
Apie azartinių lošimų liūną pasakoja XFM radijo laidos „Iš mirties į gyvenimą“ vedėjas Tadas Daujotas. Jo gyvenime viskas prasidėjo nuo „nekaltų“ azartinių lošimų vaikystėje, bet vėliau apėmė verslą, darbą, karjerą. „Troškau būti geriausias, padaryti kažką tokio, ko niekas kitas nėra padaręs, išlošti žmonių dėmesį ir, žinoma, didelius pinigus...“
Kviečiame skaityti liudijimą, kaip Dievas išlaisvino Tadą iš šios klastingos priklausomybės pančių ir atstatė jo sugriuvusį gyvenimą.
„Nekalti“ vaikystės žaidimai
Viskas prasidėjo vaikystėje. Su kaimynais ir draugais vaikystėje mėgdavome žaisti kortomis – „Triną“ ar „Akį“ iš nedidelių pinigų. Po truputį vienas kitam įsiskolinome. Vėliau prasidėjo rimtesni lošimai.
Mokykloje man labai gerai sekėsi matematika, buvau vienas iš 5 geriausių savo laidos matematikų, olimpiadose laimėdavau prizines vietas. Tai man, žinoma, suteikė tam tikro pasitikėjimo savimi. Pamenu, jau tuo metu veikė nelegalūs kazino, bet tai manęs per daug netraukė. Juk buvo ir legalių dalykų – žaidimų automatų salonai, baruose stovintys žaidimų automatai...
Kartą vienas vaikystės draugas pasiūlė nueiti palošti. Tuo metu jau studijavau universitete, Matematikos ir informatikos fakultete, ir kaip tik buvau gavęs stipendiją. Įmetę gal 3 ar 4 litus, laimėjome 30 litų! Tuo metu stipendija buvo 40 litų, tad laimėti 30 litų buvo tikrai šaunu. Iš karto puolėme švęsti – į barą alaus. Taip aš ir „užsikabinau“ – iš pradžių bičiulis parodė, kaip žaisti, paskui jau pats mėginau. Susidarė azartiška baruose besilankančių žmonių grupelė – vieną kitą litą įmesdavome ir laimėdavome. Vėliau tai tapo manija: matai, kad kažkas primetė pinigų į aparatą, vadinasi, dabar tu gali laimėti ir tuos pinigus. Kartais pasisekdavo – būdavo, kad laimėdavau ir kelis šimtus litų.
Atsimenu, kaip pirmą kartą žaidžiau pokerio aparatu – viename bare laimėjau, atrodo, 300 litų. Tuo metu man tai buvo tikrai dideli pinigai. Net barmenė neturėjo tiek grynųjų, kad galėtų atiduoti, tad davė man tam tikrą sumą pinigų ir pasakė, kad dabar aš šiame bare turiu savo asmeninę sąskaitą – galiu valgyti ir gerti. Iš laimės pavaišinau visus baro lankytojus. Taip lošimas pradėjo mane traukti gilyn. Toliau lošdamas pralošiau ne tik laimėtus pinigus. Kai pinigų pradėjo stigti, ėmiau skolintis: iš vieno, iš kito, iš baro arba iš lošimų automatų salono, nes jų administratoriai jau mane pažinojo. Skolos augo – vieną dieną skola pasiekė 2 000 litų. Tai buvo maždaug prieš 16 metų, tad man, pirmo kurso studentui, tai buvo fantastiški pinigai.
Atėjo laikas, kai niekas skolinti man nebenorėjo – visi buvo prisiklausę pažadų ir suprato, kad skolinti žmogui, sakančiam: „Paskolink man – atiduosiu, kai laimėsiu“, yra labai naivu. Tad priėjau liepto galą – nebežinojau, ką daryti.
Tėvams duotas pažadas
Nebežinodamas, ką daryti, kreipiausi į savo tėvus. Pasakiau jiems, į kokią bėdą patekau. Tėveliams, žinoma, buvo didelis šokas... Mano tėvai neturtingi, tad tokios sumos neturėjo, bet jie pasiskolino pinigų ir davė man, kad grąžinčiau skolas, su viena sąlyga – jei pažadėsiu daugiau niekada gyvenime nelošti. Kurį laiką to pažado laikiausi.
Tačiau laikytis pažado, kai tave mato pažįstami, yra lengviau nei išvykus į užsienį... Pradėjau dirbti turizmo agentūroje ir mane išsiuntė į komandiruotę. Tad 20-ąjį savo gimtadienį sutikau Čekijoje. Kaip tyčia, bare buvo aparatas, kuriuo mokėjau lošti. Truputį pažaidžiau, šiek tiek laimėjau... Taip, būdamas užsienyje, sulaužiau tėvams duotą pažadą...
Vėliau dirbau agentūroje, kurios direktorius buvo priklausomas nuo alkoholio ir azartinių lošimų. Pasibaigus darbo valandoms, kai visi išeidavo, mes likdavome dviese: jis ištraukdavo brendžio butelį ir mes gurkšnodami „dirbome“. Po darbo taksi nuvažiuodavome į restoraną pavalgyti, o apie vidurnaktį – į kazino. Tik lošdavau jau atsargiau, nes didžioji dalis mano atlyginimo jau buvo suplanuota – turėjau paskolų ir negalėjau išlaidauti.
Azartiška veikla
Vėliau azartišku tapo visas mano gyvenimas. Kelionių organizavimas turizmo agentūroje taip pat yra kaip azartinis lošimas. Suorganizuosi kelionę autobusu, surinksi turistus – išloši, nesurinksi – praloši. Vieną kelionę su bičiuliu suorganizavę užsidirbome po 1000 dolerių – tais laikais tai buvo nemaži pinigai. Bet kitais metais su tuo pačiu bičiuliu patyrėme nuostolį, ir jis man pasakė: „Žinai, šitas nuostolis yra tavo.“ Aš „likau ant ledo“ ir vėl įklimpau į skolas.
Vėliau ėmiau organizuoti koncertus. Suorganizuoji koncertą, džiaugiesi – turi pelno. Bet nedideliame klube du trys, kartais keturi koncertai per savaitę būdavo pelningi, o penktas ar šeštas – nuostolingas, nors tie nuostoliai nebuvo dideli. Bet prasidėjus festivalių organizavimui, užsienio grupių gastrolėms Lietuvoje, nuostolių pasitaikydavo didesnių ir dažniau. Bet įtraukdavo azartas: pavyks suorganizuoti renginį, bus pilna salė žiūrovų, užsidirbsiu daug pinigų...
Karjera man sekėsi. Tuo metu kaip tik buvome baigę organizuoti penktąją MIDI roko operą ir gavome VU rektoriaus pasiūlymą suorganizuoti universiteto jubiliejui skirtą renginį. Per 4 mėnesius mes suorganizavome roko operetę „Neformatas“. Tai buvo tikrai įspūdingas renginys Vilniaus Vingio parke. Projekte dalyvavo apie šimtas dainininkų, muzikantų, šokėjų, scenografų ir t.t. Taip prasidėjo rimta karjera koncertų versle.
Aš buvau darboholikas – darbas man buvo pirmoje vietoje. Vienu metu kartais dirbdavau prie 10 projektų, tad net kelis kartus mano organizmas buvo išsekęs. Būdavo sėkmingų laikotarpių, pakilimų, bet po to apnikdavo depresija, kuri kartais tęsdavosi pusę metų – niekur nenorėdavau eiti. Kiek atsistatęs ir vėl imdavausi veiklos, bet dažnai darbus lydėdavo alkoholis. Darbe patirdavome daug streso, įtampos, tad atsipalaiduoti mėgindavome vartodami alkoholį, žolę ar kitas narkotines medžiagas. Atrodė, kad tai yra tikras gyvenimas, gyvenimo džiaugsmas, bet iš tiesų tai tebuvo apgaulė, su kiekviena diena vis labiau įtraukianti į tą netikrą pasaulį.
Krizė
2007 metais organizavome renginį Siemens arenoje. Didžiulė erdvė, dideli užmojai. Labai daug laiko investuota kuriant, galvojant, kaip turėtų atrodyti renginys. Tuo metu buvo vienas iš retų mano blaivybės laikotarpių, nes tais metais buvau patyręs infarktą: galvojau, kad man būnant bare širdis iššoks iš krūtinės – ji baisiai daužėsi. Mane išmušė šaltas prakaitas, aš išėjau iš baro į lauką. Nežinodamas ko griebtis, puoliau melstis malda „Tėve mūsų“. Nuostabu, kad tas „kalatojimasis“ liovėsi, bet mirties baimę išgyvenau dar keletą valandų.
Gydytojai aptiko labai rimtus organizmo išsekimo požymius – man skyrė antibiotikų net nuo keturių ligų. Taip pat užpuolė rimtas sinusitas, kurį teko operuoti, o atlikę kompiuterinę tomografiją, mano galvoje rado auglį... Po auglio operacijos bijojau grįžti prie senų dalykų. Nesugebėjau pažaboti tik vieno – toliau rūkiau. Bet alkoholiui ir narkotikams padėjau tašką. Žinoma, iki tam tikro laiko...
Tačiau kai 2007 metų pradžioje organizavome tą didelį renginį Siemens arenoje, aš vėl paslydau ir pradėjau vartoti kvaišalus. Organizuojant tą renginį buvo padarytos kelios strateginės klaidos, ir mes su draugu, kurie prisiėmėme visą riziką, patyrėme 70 tūkst. litų nuostolį. Prasidėjo tikrai rimtas ritimasis žemyn...
Pastangos gelbėtis
Bandžiau atiduoti, kamšyti tas skolas. Kreditus imdavau iš visur, kur tik įmanoma. 1,5 metų dar sugebėjau dirbti tai, ką dirbau, nors buvo labai sunku, nes visi žinojo, kad esu skolingas daugeliui žmonių, tad ne visi norėjo bendradarbiauti. Vėl pradėjau vartoti alkoholį, narkotikus, vėl ėmiau lošti...
Bet vieną dieną supratau, kad nebegaliu taip toliau gyventi – reikia ką nors keisti. Nusprendžiau keisti aplinką. Kaip tik man pasiūlė dalyvauti dviejuose muzikiniuose seminaruose užsienyje. Vienas vyko Vokietijoje, o kitas Londone. Susikroviau mantą ir išvykau, trokšdamas pradėti naują gyvenimą. Pasiėmiau knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“, bet ir du blokus cigarečių. Galvojau: pasibaigus seminarams mesiu rūkyti, o kol kas linksmai pagyvensiu.
Paskutinę dieną Portsmute, viešbutyje prisigėręs vėl bandžiau lošti. Deja, man nepasisekė – pralošiau viską. Nusipirkus traukinio bilietą iš Portsmuto į Londoną už 18 svarų, man liko 7 svarai... Taip viską pralošęs išvažiavau į Londoną pradėti naują gyvenimą. Kelioms dienoms priglaudė draugė. Ji paskolino pinigų – turėjau tik pažadėti, kad už tuos pinigus nepirksiu jokių kvaišalų ar alkoholio. Davęs pažadą išvykau į seminarą, kur manęs laukė seni mano draugai...
Seminarui baigiantis, bičiulio, kuris ir pakvietė mane į tą seminarą, paklausiau: „Kur važiuosime dabar?“ Jis atsakė: „Aš važiuosiu namo, o kur tu – aš nežinau.“ Aš ir vėl „likau ant ledo“... Ir šį kartą man padėjo ta draugė, kuriai duoto pažado neištesėjau... Ji ir vėl paskolino pinigų, surado vietą, kur gyventi, sumokėjo už butą... Naujoje vietoje išgyvenau mėnesį. Tris dienas negėriau ir nerūkiau, bet buto šeimininkė anglė labai daug rūkė ir rūkė labai stiprias cigaretes. Tris dienas man pavyko atsispirti tiems pagundymams, bet po to palūžau... Ir vėl grįžau prie senų dalykų: alkoholis, žolė, pamąstymai apie stipresnes narkotines medžiagas. Po mėnesio mane iš tų namų išmetė, ir aš atsidūriau gatvėje, turėdamas vos keletą pensų.
Dievo paieškos
Prisiminiau frazę iš knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“: lengvas būdas mesti rūkyti yra prisiekti Dievui, kad tai yra paskutinė cigaretė. Man tai kalbėjau apie viską: cigaretė, bokalas, taurelė – viskas turėjo tą pačią šaknį. Tą naktį aš su ašaromis Dievui prisiekiau: „Dieve, pažadu Tau, kad daugiau niekada nebegersiu, niekada neberūkysiu ir nevartosiu narkotikų.“ Ir vėl man padėjo ta draugė: vėl surado, kur gyventi, vėl sumokėjo už nuomą.
Apsigyvenau su jaunais krikščionimis. Jie buvo kažkokie kitokie ir skaitė Bibliją. Aš galvojau, kad apie Dievą žinau labai daug, nes buvau skaitęs įvairiausių rytų filosofijos knygų. Nors buvau giedojęs bažnyčios chore, niekada nebuvau skaitęs Biblijos. O čia šalia, kitame kambaryje, jaunimas kalbėjosi apie Dievą iš Biblijos. Jie pakvietė studijuoti Bibliją ir mane – buvo labai įdomu.
Aš iš tikrųjų ieškojau pagalbos ir kasdien eidavau į kokią nors bažnyčią. Man buvo visiškai nesvarbu, ar tai katalikų, anglikonų, ar metodistų bažnyčia – pamatau bažnyčios pastatą ir einu. Užėjęs į bažnyčią dažnai verkdavau, kalbėdavau Dievui, uždegdavau žvakelę. Išsakydavau tai, kas slėgė širdį, – mano nuodėmės mane smaugė. Bet tose šaltose bažnyčiose joks kunigas, pastorius ar šventikas prie mannęs nepriėjo ir nepaklausė: „Kodėl tu verki? Kas tau yra?“
Tačiau vieną dieną gatvėje, man dirbant, priėjo prie manęs vyrukas ir sako: „Mane pas tave atsiuntė Jėzus. Ir Jėzus tau sako: „Neik į tuos namus (parodė į kazino), eik į tuos namus (parodė į bažnyčią).“ Mane tai sukrėtė. Tai žinia iš Jėzaus! Atrodė labai keista: kaip žmogus gali sakyti, kad Jėzus jam kažką pasakė? Argi tas Jėzus realus? Argi Jis nėra tik kabanti figūrėlė ant kryžiaus? Tai labai stipriai mane sujaudino. Tas vyrukas papasakojo, kad jis su žmona buvo priklausomi nuo heroino, bet tos istorijos dalies aš beveik negirdėjau – mane sukrėtė išgirsta žinia: Neik į kazino, eik į bažnyčią.
Krikščionys jaunuoliai, su kuriais gyvenau, pakvietė mane į savo bažnyčią – taip aš atėjau į Lietuvių krikščionių bažnyčią. Susirinkimas buvo labiau panašus į koncertą nei į pamaldas, bet giesmės man labai patiko. Giesmes giedojo visa bendruomenė. Aš taip pat prisijungiau, nes giesmių žodžiai buvo paprasti. Giedojau ir verkiau. Nesupratau, kas vyksta. Pamačiau, kad mano draugė iškėlusi ranką. Pagalvojau, kad ir man reikia tai padaryti, bet mano ranka buvo lyg akmeninė – negalėjau jos pakelti. Visgi šiaip ne taip ranką iškėliau, ir prie manęs prisilietė nematoma jėga. Aš išgyvenau Šventosios Dvasios prisilietimą. Tuomet dar nesupratau, kad tai Šventoji Dvasia, bet išgyvenau meilę, ramybę, džiaugsmą, priimtinumą. Buvo taip gera, kad nenorėjau, jog tai pasibaigtų. Tai pranoko trumpalaikius santykius su merginomis, pranoko bet kokius narkotikus, alkoholį, bet kokį džiaugsmą, surengus renginį ar išlošus didelę sumą pinigų, – tai pranoko viską. Aš stovėjau ir kaip mažas vaikas raudojau. Ir taip vyko kiekvieną sekmadienį, kai ateidavau.
Trečią sekmadienį aš išgirdau žinią, kad Jėzus numirė už mano nuodėmes. Buvau girdėjęs, kad Jėzus yra pasaulio Gelbėtojas, bet to nesuvokiau asmeniškai. Mano nuodėmes mane smaugė, dusino. Tai buvo tarsi didžiulis šiukšlių maišas, kuris su kiekviena diena sunkėja ir neleidžia man gyventi. Tąkart atrodė, kad visas pamokslas skirtas man. Galvojau, kad pamokslininkė skaito mano mintis... Kai ji pakvietė melstis, išbėgau į priekį, nes supratau, kad būtent to man šiandien reikia. Meldžiausi paprasta malda: „Jėzau, atleisk mano nuodėmes, ateik į mano gyvenimą, viešpatauk mano širdyje.“ Ši malda radikaliai pakeitė mano gyvenimą.
Tuo metu jau tris savaites nerūkiau, bet tai reikalavo didelių pastangų, o meldžiantis atgailos malda akimirksniu atėjo laisvė. Atėjo laisvė nuo visko – tas nematomas šiukšlių maišas, tos nuodėmės, slėgusios mano sąžinę, akimirksniu nukrito. Pasidarė labai lengva.
Palinkėjimas
Kiekvienas žmogus bando užpildyti jo viduje esančią tuštumą. Aš savo viduje esančią tuštumą bandžiau užpildyti darbu. Stresą, kuris kunkuliuodavo ir neduodavo ramybės, bandydavau nuraminti alkoholiu, narkotikais, azartiniais lošimais... Tačiau tą vidinę tuštumą gali užpildyti tik Dievas.
Jei šiandien tu esi įklimpęs į azartinių lošimų sūkurį, negali ištrūkti, bandai kaip nors sustoti, užsikoduoti, suprask – tie dalykai laikini. Tu turi pradėti ieškoti Dievo. Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus, kuris numirė už visas tavo nuodėmes. Dievas taip pamilo pasaulį ir taip pamilo tave, kad atidavė savo viengimį Sūnų, jog tu šiandien turėtum gyvenimą.
Jeigu į priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų yra įklimpę jūsų artimieji, nepasmerkite tokio žmogaus, neatstumkite jo, bet parodykite jam kryptį – Jėzus Kristus yra atsakymas!
Biblijoje parašyta: Ką Dievo Sūnus išlaisvins, tas iš tiesų taps laisvas. Todėl linkiu kiekvienam nusižeminti prieš Dievą ir pripažinti Jo valdžią savo gyvenime. Pakvieskite Jėzų Kristų į savo gyvenimą, į savo širdį, ir jūs pamatysite, kaip gyvenimas pradės keistis. Dievas pradės jį atstatyti.