Sveiki, palaimintieji,
 
Visų pirma noriu padėkoti visiems, kurie meldėtės už šlovinimo stovyklą „Proveržis“, nes esu šventai įsitikinęs, jog jūsų maldų dėka ši stovykla buvo tokia išskirtinė.
 
Aš tikiu, kad ypatingi prisiminimai, visiems 30 stovyklos dalyvių išliks atmintyje visą gyvenimą. Asmeniškai galiu pasakyti, kad „Proveržis“ pranoko visus mano lūkesčius, o Dievo buvimas buvo toks stiprus, jog nesinorėjo, kad tai baigtųsi. Net ir grįžus namo dar porą dienų jaučiau tą antgamtinį Dievo Dvasios artumą, kuris tarytum nematomas rūbas buvo apgaubęs mane nuo galvos iki kojų.
 
Dievas yra Dievas ir Jis žino geriau už mus ko mums reikia. Net ir surinkdamas tokius skirtingus žmones iš 7 Lietuvos miestų, ir daugiau kaip dešimties bendruomenių, Viešpats turėjo planą tiek visai stovyklai, tiek kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Aš džiaugiuosi, kad stovykloje nebuvo jokios kontrolės, o Dievo meilė su kiekviena akimirka augo. Galbūt todėl mes taip laisvai galėjome judėti Šventosios Dvasios vedime. Daugelis iš mūsų buvome išsiilgę tokio garbinimo, kuomet niekas nespaudžia stabdžių, o mes visi drauge galime judėti Šventosios Dvasios greitkeliu, savo širdyse šlovindami Karalių Karalių ir Viešpačių Viešpatį.
 
Nuo pat stovyklos pradžios programa pradėjo šlubuoti, bet mūsų širdyse buvo užtikrintumas, kad viskas yra gerai. Galbūt dėl to, kad išankstinė nuostata buvo nepririšti savo širdžių prie programos, bet tvirtai pririšti savo širdis prie Viešpaties. Ir jeigu programoje buvo numatyta valanda šlovinimo, o po to seminaras, bet Dievo Dvasia vedė šlovinti pusantros valandos, mes palikę programą judėjome pirmyn ten kur vedė Viešpats ir tai buvo tarytum bridimas giliau į vandenį. Kažkas panašaus kaip yra rašoma pranašo Ezekielio knygos 47 skyriuje. Netgi vienas brolis, kuris atvažiavo šiek tiek vėliau ir prisijungė prie mūsų kai jau buvo prasidėjęs šlovinimas, liudijo jog išgyveno kažką panašaus tarsi įbristų į baseiną. Ir aš galiu pasakyti, jog buvo nuostabu plaukioti Šventosios Dvasios vandenyse, būti atgaivintiems ir sustiprintiems pačio Viešpaties, kuris mus visus surinko į nuostabų gamtos kampelį tam, kad apreikštų Save asmeniškai.

​Aš suprantu, kad neįmanoma perteikti visos stovyklos nuotaikos, bet šiandien norėčiau su jumis pasidalinti keliais vaizdo įrašais, kuriuos sumontavo Debora Gvazdikaitė.

​Paskaitos
Iš tiesų stovykla buvo labai spontaniška, bet kaip ir planavome palietėme tam tikras, stovyklos dalyviams svarbias temas. Aš dalinausi įžvalgomis apie Lietuvos dvasinę tapatybę, krikščioniškos muzikos vadybą ir leidybą bei nenutrūkstamą garbinimą. Justas dalinosi Bethel mokykloje įgyta patirtimi bei pranašystės dovanos paprastumu. Stovykloje apart muzikiniais talentais Dievą šlovinančių žmonių buvo ir keletas tapančių nuostabius paveikslus, taigi Rasa Biliuvinė pasidalino apie pranašišką tapymą ir aš manau, kad daugelį tai padrąsino tiesiog pradėti daryti tai, ką kažkada norėjome daryti, bet dėl kažkokių priežasčių sustojome. Būgnų mokytojas Kęstutis Didvalis dalinosi savo patirtimi, na o visą stovyklą vainikavo giesmių kūrimo seminaras. Daugelis pamatė, jog giesmes kurti yra paprasta, ir tie kurie niekada dar nebuvo sukūrę giesmių – pradėjo kurti!
 
Šventosios Dvasios pamokos
Vakare prieš išvykstant į stovyklą spausdinau įvariausią informaciją stovyklos dalyviams, ir bespausdindamas pastebėjau, kad jau baiginėjasi rašalas, o kadangi žinojau, jog stovykloje reikės spausdintuvo – tai kitam rytui užsakiau kasetės pakeitimą. Tie, kas turite spausdintuvus, žinote, jog besibaiginėjant kasetei, ją pakračius dar galima kažkiek spausdinti. Taigi, aš nusprendžiau išnaudoti visą rašalą, ir pradėjau spausdinti per visą lapą didelėmis raidėmis užrašytas Biblijos eilutes. Taip pakratydamas kasetę atspausdinau apie 10 lapų ir supratau, jog šios Rašto vietos bus naudojamos giesmių kūrimo seminare. Taigi, pradėjau rinkti daugiau Biblijos eilučių, o rašalas kaip nesibaigia, taip nesibaigia. Taigi, spausdinimo procesą baigiau 2 valandą nakties, ir iš „besibaigiančios“ spausdintuvo kasetės atspausdinau apie 50 lapų, ant kurių didelėmis raidėmis buvo užrašytos Biblijos eilutės. Ir iš tiesų Šventoji Dvasia nuostabiai panaudojo šias eilutes – žmonės spontaniškai giedojo matydami didelį lapą su žodžiais, ir taip pradėjo gimti giesmės.
 
Vėliau buvo atrinktos trys komandos, ir kiekvienas dalyvis išsitraukė po vieną lapą su Biblijos eilute. Tuomet išsiskirstę į grupeles jie per 45 minutes iš tų žodžių, kuriuos gavo komandos nariai turėjo sukurti naujas giesmes. Be abejonės, laiko jiems šiek tiek pritrūko, bet tai ką drauge sukūrė stovyklos dalyviai, jūs galite pamatyti šiuose trijuose vaizdo įrašuose.

Finansinė stovyklos dalis
Ši stovykla buvo pirmasis viešosios įstaigos „Prabudimo orkestras“ projektas ir ačiū Dievui, šis projektas nebuvo nuostolingas. Atsižvelgiant į tai, kad net 9 žmonių dalyvavimas buvo pilnai arba dalinai paremtas, pasibaigus stovyklai, įstaigos banko sąskaitoje dar buvo likę 18 eurų, todėl nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie parėmė šią iniciatyvą ir palaiminote tuos, kurie dėl finansų stokos nebuvo pajėgūs dalyvauti.
 
Ateities planai
Dievas yra didingas ir sujungia savo vaikų širdis, kad mes tarnautume Jam. Iš tiesų daug svajonių buvo paliesta šioje stovykloje, bet viskam yra numatytas Dievo laikas. Galbūt šiandien atrodo, kad tai gali įvykti tik tolimoje ateityje, bet daugelio tautiečių širdyse yra didelis troškimas Lietuvoje pradėti nenutrūkstantį garbinimą bei atidaryti krikščioniško meno ir maldos namus. Aš žinau, kad mes turime būti ištikimi mažame, todėl tikiu, kad tuomet kai Dievas atvers duris, mes pradėsime kiekvieną dieną po 3-5 valandas šlovinti Jėzų ir vieną dieną tai išaugs į 24/7.
 
Viena iš didžiausių mano svajonių, prie kurios planavimo dabar dirbame – tai šlovinimo renginys profesionalioje įrašų studijoje. Tai naujovė, kuri gali atnešti gausių vaisių bei praturtinti kokybiškai įrašytos lietuviškos šlovinimo muzikos fonoteką.
 
Nuoširdžiai dėkoju už jūsų draugystę ir palaikymą.
 
Nuoširdžiai,
Tadas Daujotas

​Kaip bebūtų gaila, Lietuvoje yra nemažai žmonių, kuriems 65 Eurai yra kliūtis atvykti į trijų dienų stovyklą. Mes norime, kad tokių kliūčių nebūtų, todėl mūsų registracijos formoje, sukūrėme laukelį, kuriame žmonės gali pažįmėti, jog nori atvykti į stovyklą, bet neturi pakankamai finansų.
 
Drauge su Justu, mes sukūrėme paramos paiešką internete. Mūsų tikslas surinkti paramą 10 žmonių, o tai sudaro apie 650 Eurų. Šios lėšos padengtų nakvynę ir maitinimą tiems, kurie šiuo metu turi finansinių problemų. Tai padėtų išsipildyti jų svajonei ir suteiktų jiems galimybę būti „Proveržio“ stovyklos dalimi.
 
Daugiau informacijos rasite paspaudę šią nuorodą: http://fnd.us/a1G6L1?ref=sh_45Nt7c
 
Dėkojame už jūsų maldas ir pagalbą :) Telaimina jus Viešpats!
 
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas

​Sveiki, palaimintieji,
 
Net ir gyvendami be Dievo mes suprasdavome tokį principą, kad svarbiausia yra būti ten, kur reikia būti. O kokią atsakomybę turime jausti dabar, kuomet mūsų gyvenimai yra pašvęsti Viešpačiui? Kad šita taisyklė galiotų, mes kasdien turime įsiklausyti į mumyse gyvenantį Kristų ir paklusti tam švelniam vidiniam balsui. Būti ten, kur reikia būti dažnai nesutampa su mūsų asmeniniais troškimais, todėl priimdami sprendimą paklusti Šventosios Dvasios vedimui, visada turime nusižeminti, palikti savo ambicijas ir principus bei daryti ne tai ką labiausiai norėtume, bet būti ten kur esame labiausiai reikalingi.
 
Kelionės Izraelyje subtilybės
Kaip ir minėjau praeitame savo laiške, kad vienas iš pagrindinių mano troškimų buvo sudalyvauti jaunimo šlovinimo stovykloje, kurią maldos namai „Succat Hallel“ organizavo žydų ir arabų paaugliams. Ir aš žinoma toje stovykloje sudalyvavau, bet ne taip kaip aš norėjau, o taip kaip buvo numatęs Viešpats. Juk svarbiausia yra būti ten, kur reikia būti.
 
Šlovinimo stovykla „Kita karta“ („Next generation“) prasidėjo birželio 26 dieną, pirmadienį ir tęsėsi penkias dienas. Į ją susisrinko žydų, arabų bei Izraelyje gyvenančių korėjiečių, Etiopios žydų ir keletos kitų tautybių jaunimas. Taipogi gausiai iš viso pasaulio susirinko mokytojai ir stovyklos vadovai. Didžioji dauguma jų buvo iš IHOP universtieto Jungtinėse Valstijose, taipogi iš Pietų Korėjos, Malaizijos, Suomijos, misijonieriai iš Egipto bei kitų tautų. Malonė atstovauti Lietuvai tokiame renginyje, ir patarnauti tuo kuo galiu, bet iš tiesų viskas vyko ne taip, kaip aš įsivaizdavau. Ir ačiū Dievui!
 
Taigi, kaip ir minėjau stovykla prasidėjo pirmadienį, ir kadangi didžioji dauguma šlovinimo ir maldos namų „Succat Hallel“ tarnautojų išvyko į tą stovyklą, atsirado spragų padengiant 24 valandas per parą vykstantį šlovinimą. Ta privilegija atiteko keliem iš užsienio atvykusiems šlovintojams, įskaitant ir mane. Iš tikrųjų viduje nebuvo kažkokio didelio nespasitenkinimo, nors norėjosi stovykloje būti nuo pat pradžių, bet aš supratau, kad svarbiausia yra būti ten, kur reikia būti.Taigi, tris iš penkių stovyklos dienų aš buvau Jeruzalėje ir tai buvo tikrai ypatingas laikas, kuomet per langą matai visą Jeruzalės senamiestį, meldiesi ir laimini Izraelį bei šlovini karalių Karalių Jėzų Kristų! Kiekvieną dieną, o kartais net ir naktį po 2-3 valandas skirti maldai ir šlovinimui – tai tikrai didelis iššūkis. Pamenu, kažkada girdėtą frazę, kad mes Dievui turime atiduoti dešimtinę savo laiko. Jeigu tai tiesa, tuomet tarnystė šlovinimo ir maldos namuose yra būtent tokia, ir kartais tai nėra lengva, ypatingai naktį, bet svarbiausia yra būti ten, kur reikia būti.
 
Keletas klausimų
Jūs turbūt norėtumėte manęs paklausti: „O iš kur tu žinai kur tau reikia būti?“ Iš tiesų pats svarbiausias dalykas kiekvienam tikinčiajam  – būti Dievo buvime. Be abejonės Dievo buvimas nėra apibrėžiamas gegorafiniu išmatavimu – tai dvasinė sritis, bet tam, kad įvykdytume Dievo valią mes turime būti Jo numatytoje vietoje ir Jo numatytu laiku.
 
Tada jūs turbūt norėtumėte užduoti kitą klausimą: „O iš kur tu žinai, kad tai yra Dievo numatytas laikas ir vieta?“ Geras klausimas, bet atsakymas yra labai paprastas: „Aš žinau, kad žinau, kad žinau“. O tą žinojimą patvirtina ramybė ir džiaugsmas, kurie ateina iš Viešpaties. Juk Biblija sako, kad Dievo Karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14:17). Taigi, Šventoji Dvasia liudija mūsų dvasiai, užliedama mūsų vidų ramybe ir džiaugsmu.
 
Dar šiek tiek apie šlovinimo stovyklą
Turbūt jums smalsu sužinoti daugiau apie stovyklą. Taigi, pasistengsiu trumpai nupasakoti svarbiausius aspektus. Iš visos šalies atvyko maždaug 100 jaunų mesijinių žydų, Izraelyje gyvenančių arabų ir kitų tautų krikščionių. Jie – tai ateinanti karta, kuri darys stiprią įtaką Izraelio valstybės gyvenime. Ir ta įtaka be abejonės yra dvasinė. Taigi stovyklos metu, jaunimas buvo sustiprintas Dievo Žodžiu, ir nors pamokslai buvo skirti paugliams – iš tiesų aš asmeniškai buvau labai palaimintas ir padrąsintas. Kadangi ši stovykla yra šlovinimo stovykla, tai be abejonės joje buvo labai daug šlovinimo. Kiekvieną rytą ir vakarą vykdavo bendri susirinkimai, kuriuose Jėzaus vardas buvo aukštinamas hebrajų, arabų bei anglų kalbomis. Taipogi, vyko meistriškumo pamokos, kuriose jaunimas galėjo tobulinti savo gebėjimus groti mušamaisiais, gitara, smuiku bei klavišiniais. Taipogi stovykloje buvo grupelė jaunų žmonių, kurie mokėsi filmuoti ir montuoti bei stovyklos metu sukūrė muzikinį vaizdo klipą.
 
Aš vietoj penkių dienų stovykloje sudalyvavau tik dvi, bet tikiu, kad tai buvo Dievo valia, nes pirmąsias tris dienas būdamas Jeruzalėje buvau pripildytas neįtikėtina ramybe ir džiaugsmu iš Dievo.
 
Kuomet atvykau į stovyklą -  visų pirma aš buvau pakerėtas neįtikėtinu grožio vietovės, kurioje viskas vyko. Tai kalnuose įsikūręs mesijinių žydų kibutcas (bendruomeninis kaimas), kuriame yra senove dvelkiantis Biblijos sodas, nuostabūs svečių namai, ir daug salių, tinkančių organizuoti įvairiausius renginius.

​Aš patekau į pačią stovyklos kulminaciją – dalyviai buvo suskirstyti į 7-8 muzikos grupes ir turėjo paruošti giesmes užbaigiamajam šlovino vakarui, kuris vyko būtent tą dieną kai aš atvykau. Kol vaikai buvo išvažiavę į baseną, aš su kitais savanoriais turėjau paruošti repeticijų sales, ir vienoje iš tų salių buvau atsakingas už įgarsinimą. Važiuodamas į Izraelį net negalvojau, kad mano nedideli gebėjiamai susiję su įgarsinimu galėtų būti naudingi stovykloje, bet būtent čia buvo didžiausias poreikis, o juk svarbiausia yra būti ten, kur reikia būti ir pasitarnauti tuo ko labiausiai reikia.
 
Kviečiu pažiūrėti trumpą vaizdo įrašą iš stovyklos repeticijų salės:

​Šlovinimo stovykla Lietuvoje
Taigi, nemažai idėjų pasisėmęs šlovinimo stovykloje bei maldos namuose, kur garbinimas vyksta 24 valandas per parą, jau kitą savaitę grįžtu į Lietuvą, kur liepos 27-29 dienomis drauge su bendraminčiais organizuojame šlovinimo stovyklą „Proveržis“. Jeigu jūs muzikuojate, piešiate, filmuojate, fotografuojate, turite organizacinių gebėjimų arba tiesiog mėgstate šlovinti – būtinai sudalyvaukite šioje stovykloje. Jeigu susidomėjote – kviečiu pažiūrėti šį trumpą vaizdo klipą:

Pamąstymai
Jėzus sako, kad mums nereikia rūpintis rytdiena, nes kiekvienai dienai užtenka savo rūpesčių (Mato 6:34). Taigi, vadinasi kiekvieną dieną yra kažkas ką mes turime nuveikti Dievo Karalystės labui. Dauguma iš mūsų turime kasdieninius savo darbus, bet iš tiesų visas mūsų laikas priklauso Dievui, o jeigu mes pašventėme savo gyvenimus Jam, tuomet esame Jo tarnai ir aš net neabejoju, kad kiekvieną dieną Jis turi mums įdomių užduočių. Todėl aš raginu kiekvieną iš jūsų kasdieninėse savo maldose įterpti keletą nuoširdžių žodžių iš savo širdies gelmių: „Viešpatie, kur Tu norėtum, kad aš šiandien būčiau? Kas yra svarbiausia, ką Tu norėtum, jog šiandien aš padaryčiau?“
 
Dėkingumas – tai raktas, kuris atrakina žmonių širdis
Šios kelionės Izraelyje metu labai daug išmokau. Vienas iš nuostabiausių dalykų, tarnaujant drauge su maldos namų „Succat Hallel“ komanda – tai neįtikėtinas jų dėkingumas. Nuo lyderių iki savanorių, žmonės yra pripildyti didžiule meile bei dėkingumu ir kartais tai net stebina – už kiekvieną nedidelį padarytą darbelį tau dėkoja ir tai iš tiesų sukuria neįtikėtiną atmosferą. Mylimieji, dėkingumas atrakina žmonių širdis, todėl būkime dėkingi – kasdien dėkokime mūsų dangiškam Tėvui už nuostabias smulmenas, kurias Jis mums dovanoja ir kasdien būkime vis labiau ir labiau dėkingi žmonėms, kurie mus supa.
 
Aš nuošidžiai dėkoju jums, kad parašote padrąsinimo žodžius, kad meldžiatės už mane bei palaikote tarnystę finansiškai. Ačiū jums labai!
 
Na, o pabaigai norėčiau su jumis pasidalinti trumpu vaizdo įrašu ir pasidžiaugti gražiais vaizdais iš Jeruzalės. Tai kažkas ypatingo, kuomet grįžti po naktinio šlovinimo ir matai kaip saulė teka virš Alyvų kalno. Ačiū jums, kad esate! Būkite palaiminti!
 
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas

Sveiki, palaimintieji,

Šiandien jums visiems siunčiu video laišką nuo Galilėjos ežero krantų :)
​

​Sveiki, palaimintieji,
 
Kartais mes bandome susiplanuoti savo gyvenimo įvykius, bet pamirštame apie tai pasitarti su Dievu. Mes darome projektus dėl Dievo, bet neatsiklausiame Jo nuomonės ir taip įsijaučiame į tarnavimą, kad paliekame Viešpatį savo susikurto žaidimo užribyje. Kai mums kažkas nesigauna – mes prašome Dievo, kad Jis laimintų mūsų darbus ir padėtų išspręsti iškilusias problemas, bet dažnai net nesusimąstome ar apskritai tai ką mes darome yra Dievo valia ar ne...
 
Uždarytos durys
Dažnai tiems žmonėms, kurių tarnystė yra susijusi su kelionėmis norisi užsidėti kuo daugiau pliusiukų ir aplankyti kuo daugiau pasaulio šalių, bet svarbiausia – tarnautojams reikia suvokti, kad tokiose kelionėse mus turi vesti Dievo Dvasia, o ne asmeninės ambicijos.
 
Balandžio mėnesį aš gavau pasiūlymą su grupe koncertuoti krikščioniškame festivalyje Baltarusijoje, ir mano viduje vėl užsidegė kibirkštelė po ilgų žiemos atostogų suburti grupę, pradėti repetuoti, pakoncertuoti toje šalyje, kurioje draudžiama kalbėti apie Jėzų, o po to tęsti muzikinę veiklą su grupe. Ir aš sutikau, bet... apie tai net nepasitariau su Dievu...
 
Gegužės mėnesį man būnant Londone vyko derinimai su viena iš festivalio koordinatorių, krikščione dainininke, kuri turėjo atlaikyti didelį dvasinį spaudimą organizuodama festivalį drauge su valstybine organizacija Baltarusijoje. Vykstant derinimams paaiškėjo, kad važiuojant į Baltarusiją muzikos instrumentai turi turėti pasus, o šofarai (hebrajiški ragai) ne tik, kad neturi dokumentų, bet greičiausiai pakliūna į dar įdomesnę kategoriją – jie gali būti prisikaityti prie relikvijų, kurias įvežti į Baltarusiją yra draudžiama. Taigi tai viena problema, kurią teoriškai galima būtų buvę išspręsti tvarkant dokumentus ir pan., bet šioje vietoje iškilo dar kita problema...
 
Festivalis Baltarusijoje vyksta birželio pabaigoje ir tęsiasi visą savaitę. Aš sutariau su muzikantais, ir birželio mėnesį mes turėjome drauge repetuoti, o mėnesio pabaigoje važiuoti į Baltarusiją, bet iškilo keletas nedidelių problemų – būgininkui tos savaitės penktadienį atsirado koncertas Kaune, o smuikininkė sekmadienį turi išskristi į Graikiją. Taigi aš derinau su organizatoriais, kad mes atvyktume antradienį, pakoncertuotume trečiadienį, o grįžtume į Lietuvą ketvirtadienį. Bet dėl nesuprantamų priežasčių jiems šitas variantas netiko, ir jie buvo itin atkaklūs siūlydami mums atvykti ketvirtadienį ir grįžti sekmadienį. Netgi paaiškinus muzikantų užimtumą, organizatoriai nesutiko pakeisti savo nuomonės. Aš susimąsčiau – ar tikrai man to reikia? Ar aš noriu patenkinti vidines ambicijas, bandyti kovoti, galbūt ieškoti kitų muzikantų, gaišti savo laiką ir eikvoti energiją tam, kad nuvažiuočiau pakocertuoti. Ir man iškilo klausimas: ko ištikrųjų šitoje situacijoje nori Dievas? Aš meldžiausi ir supratau, kad Jis nori, jog aš išlaikyčiau vidinę ramybę ir nepririščiau savo širdies prie jokių kitų dalykų, bet tik prie Jo pačio. Taigi, aš nusprendžiau nevažiuoti į festivalį Baltarusijoje, ir kai priėmiau šį sprendimą – mane apgaubė Dievo ramybė.

​Atgal į Pažado Žemę
Visa tai vyko gegužės pirmoje pusėje, ir kaip tik tomis dienomis aš radau bilietus iš Vilniaus į Tel Avivą tik už 17,50 Eur į vieną pusę. Tai mane traukė, nes mano širdis pasiilgo Jeruzalės, kalnuoto Izraelio kraštovaizdžio, bet labiausiai aš pasiilgau žmonių su kuriais teko bendrauti Izraelyje. Atrodo norėčiau važiuoti, bet turiu įsipareigojimų Lietuvoje ir Baltarusijoje ir visai neaišku kaip su grįžimu atgal, nes bilietai iš Izraelio yra kur kas brangesni...
 
Bet įvyksta tas lemiamas sprendimas nekoncertuoti Baltarusijoje ir atrodo, kad durys į Izraelį šiek tiek prasivėrė. Bet vėlgi, logiškai mąstant tokiai kelionei reikia turėti pakankamai finansų, o aš turiu šiek tiek daugiau negu bilietui į vieną pusę. Taigi porą dienų meldžiuosi ir klausiu Dievo kokia Jo valia. Ir gaunu užtvirtinimą, kad durys atviros ir aš galiu važiuoti. Taigi, nusiperku bilietą į vieną pusę ir mane užplūsta toks didelis džiaugsmas bei antgamtinė ramybė. Ir aš suprantu, kad tai yra iš Dievo. Jokio nerimo, jokių abejonių, o širdyje didelis dėkingumas Viešpačiui. Tokiomis akimirkomis aš šiek tiek galiu suprasti ką apaštalas Paulius turėjo omenyje iš kalėjimo rašydamas filipiečių bažnyčiai, kai kalbėjo apie Dievo ramybę, kuri pranonksta bet kokį supratimą (Fil 4:7), nes tą dieną ramybė su kiekviena akimirka augo. Aš važiavau į svečius ir man einant gatvėje ar važiuojant metro atrodė, kad aš neriu vis giliau ir giliau į ramybės upę, o Dievo meilės bangos liejosi mano širdyje. Aš negalėjau nustoti dėkoti savo Viešpačiui už tokią nuostabią malonę vėl važiuoti į Izraelį, juolab, kad tuo metu ten vyks jaunimo stovykla žydų ir arabų paaugliams, kurioje man siūlė savanoriauti, bet tuomet bilietai buvo tokie brangūs, jog aš galvojau, kad tai yra tiesiog neįmanoma. Bet šiandien aš galiu drąsiai teigti, kad viskas yra įmanoma su Dievu! Viskas yra įmanoma tuomet, kad tu planuoji drauge su Juo, ir leidi Jam režisuoti tavo gyvenimo kelionę.

​Režisierių Režisieriaus korekcijos
Tuo metu kai visa tai įvyko aš buvau apsistojęs pas draugus Londone. Mes turėjome nuostabų bendravimą su šeima pas kurią svečiavausi, bet mano širdyje buvo troškimas daugiau laiko skirti bendravimui su Viešpačiu ir tiesiog pabūti vienumoje. Sekmadienį po pamaldų Lietuvių Krikščionių Bažnyčioje Londone prie manęs priėjo viena sesė Kristuje ir paklausė kur aš esu apsistojęs bei pasiūlė pagyventi jų bute, kuris tuo metu buvo tuščias. Tai labai stirpriai palietė mano širdį ir aš supratau, kad širdžių Tyrėjas žino mano mintis ir yra paruošęs susitkimų vietą su Juo, bet aš nesitikėjau, kad ta vieta bus tokia ypatinga. Jau po poros dienų aš persikėliau į patį Londono centrą ir turėjau malonę visą savaitę praleisti nuotabiuose apartamentuose, kuriuos tikrai galiu pavadinti karališkais. Bet Biblija juk sako, kad mes esame karalių Karaliaus vaikai, todėl Jis gali mums paruošti ypatingą susitikimo vietą su Savimi, nes Jis yra Dievas.
 
Aš supratau, kad turiu atšaukti beveik visus savo kelionių planus po Angliją ir praleisti laiką vienumoje su Viešpačiu ir tai buvo verta, nes Jis pradėjo daryti nuostabias operacijas mano viduje, bet apie tai su jumis pasidalinsiu ateityje.
 
Pirmadienio giesmė
Kai Jėzus atėjo į mano širdį – Jis pilnai mane išlaisvino iš visų priklausomybių. Tuo metu aš ėjau per mirties šešėlio slėnį, bet mano Viešpats visada buvo šalia. Mane slėgė depresija, o pagrindiniai ginklai šioje kovoje buvo Dievo Žodžio skaitymas ir šlovinimas.
 
Gyvendamas praeitą gyvenimą aš buvau labai kūrybingas, bet mano kūrybinį potencialą skatino narkotinės medžiagos. Kuomet įtikėjau Jėzumi, keletą mėnesių velnias mane apgaudinėjo ir aš mąsčiau, jog dėl to, kad daugiau neberūkau marichuanos nieko gyvenime nebesukursiu. Bet vieną dieną Viešpats man apreiškė, kad tai yra melas, nes tikras kūrybiškumas ateina iš Kūrėjo! Aš skaičiau Jono evangeliją ir mane labai stipriai palietė šie žodžiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ (Jono 16:23-24). Ir aš pradėjau melstis paprasta malda: „Dangiškasis Tėve, suteik man kūrybiškumo, kad aš galėčiau pašlovinti Tavo Sūnų Jėzų“.
 
Dievas yra ištikimas Savo Žodžiui ir mano džiaugsmui tikrai nieko netūrko, nes Jis nuostabiu būdu pradėjo atsakinėti į mano maldas. Viena po kitos man gimdavo giesmės, aš jas bandydavau užsirašinėti, bet anksčiau, kai neturėjau diktafono –kai kurias giesmes sugebėjau netgi pamiršti. Per tuos 8 tikėjimo metus, Jis man davė maždaug apie 100 giesmių ir šis procesas nesustoja. Visa šlovė Jam vienam!
 
Man besisvečiuojant tuose karališkuose apartamentuose Londone gimė idėja. Pirmadienis daugeliui yra sunki diena, bet jeigu ją pradėsime su giesme – visa savaitė bus džiaugsminga ir pergalinga. Taigi, nors aš nesu įrašęs nei vieno albumo, bet supratau, kad galiu kiekvieną savaitę įkelti po vieną vaizdo įrašą į YouTube kanalą. Taigi tuose nuostabiuose namuose Londone įrašiau penkias giesmes, ir jau trečia savaitė iš eilės dalinuosi pirmadienio giesme. Jeigu dar nesate girdėję pirmadienio giesmių – galite apsilankyti mano YouTube kanale ir pasiklausyti.

24 valandas per parą vykstantis šlovinimas
Dar įtikėjimo pradžioje aš buvau stirpiai paliestas tos istorijos, kuomet karalius Dovydas buvo suorganizavęs nenutrūkstamą šlovinimą Jeruzalėje, ir tuomet kai jis vaikščiojo tiesoje bei prieš kariaudamas eidavo pasitarti su Viešpačiu – visos kovos buvo nugalėtos. Naujajame Testamente yra parašyta, kad „mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje“ (Ef 6:12)
 
Apaštalų darbų knygoje yra parašyta, jog „šioje vietoje dera pranašų žodžiai, kaip parašyta: ‘Paskui sugrįšiu ir vėl atstatysiu sugriuvusią Dovydo palapinę. Aš prikelsiu ją iš griuvėsių ir vėl ją išskleisiu“ (Apd 15:15-16). Brangieji, šiomis dienomis pats Dievas imasi iniciatyvos atsatatyti 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę vykstantį šlovinimą ir tam yra labai rimta priežastis – „kad ieškotų Viešpaties ir visi kiti žmonės, visi pagonys, kuriems skelbiamas mano vardas, – sako Viešpats, visa tai darantis“ (Apd 15:17). Todėl aš manau, kad tuomet kai Dievo vaikai vaikšto meilėje yra tiesioje nenutrūkstamas garbinimas yra raktas, kuris atrakina duris prabudimui ir užtikrina dvasinę apsaugą tame regione.
 
Mano paskutinės kelionės Izraelyje metu aš buvau net keturiuose tokiuose šlovinimo ir garbinimo centruose – trys iš jų buvo Jeruzalėje, o vienas pačiame piečiausiame Izraelio mieste Eilate, kuris yra pasienyje su Jordanija ir Egiptu. Šiandien Izraelyje nenutrūkstamo garbinimo centrų yra apie dešimt – penki iš jų Jeruzalėje, o kiti išsibarstę per visą šalį, ir dažniausiai yra karštuose taškuose. Pasaulyje yra nemažai tokių vietų, bet Baltijos šalyse kol kas dar tokio centro nėra.
 
Šiandien Dievas yra įdėjęs troškimą į daugelio lietuvių, latvių ir estų širdis, kad nenutrūkstamo šlovinimo centrai atsirastų mūsų šalyse, ir kaip vienas mano bičiulis iš Latvijos pasakė, kad taip kaip devyniasdešimtaisiais mes stovėjome susijungę rankomis Baltijos kelyje, taip dabar turime pereiti į naują lygį ir per Lietuvą, Latviją ir Estiją nusidriekiančiuose nenurtrūkstamo šlovinimo centruose susijungti savo širdimis su Viešpačiu ir vienas su kitu. Ir nors Rusijos grėsmė šiandien yra reali, bet Dievas yra didis ir galingas, todėl šlovinkime Jį kaip Dovydas visa širdimi ir mes matysime dvasines pergales mūsų tautoje!
 
Kelionės į Izraelį tikslai
Birželio 22 – liepos 14 dienomis aš vėl vykstu į Izraelį. Kaip ir minėjau, kad vienas iš tikslų yra savanoriauti jaunimo stovykloje, kurią šlovinimo namai „Succat Hallel“ organizuoja žydų ir arabų paaugliams. Po stovyklos planuoju dalyavauti nenutrūkstamam garbinime ir kiekvieną dieną po valandą ar dvi vesti šlovinimą „Succat Hallel“ maldos namuose bei ten savanoriauti, nes noriu geriau suprasti kaip funkcionuoja tokia tarnystė, kad sugrįžus į Lietuvą galėtumėm pradėti aktyviau judėti šia kryptimi.
 
Per tris savaites Izraelyje planuoju daugiausiai laiko praleisti Jeruzalėje, bet taipogi trokštu aplankyti keletą draugų prie Galilėjos ežero, Haifoje bei Rišon LeZion mieste. Kaip visumet su savimi vežuosi mobilią radijo įrangą. Jau turiu nemažą sąrašą žmonių, kuriuos noriu pakalbinti ir įrašyti įdomių radijo laidų.
 
Ši kelionė – tai laikas, kai man reikalingas jūsų dvasinis palaikymas, nes pirmą kartą važiuoju į ypatingai karštą klimatą ir esu suplavęs atlikti nemažai darbų, todėl iš anksto dėkoju už jūsų maldas. Esu be galo dėkingas visiems, kurie palaikėte mane finansiškai pirmosios misijos Izraelyje metu. Iš jūsų atsiliepimų suprantu, kad ta kelionė buvo vaisinga ir dauguma jūsų buvote palaiminti trumpais video reportažais bei Izraelyje įrašytomis radijo laidomis. Jeigu jūs jaučiate paraginimą ir šiuo metu turite malonę prisidėti prie mano tarnystės finansiškai, dalinuosi su jumis nuoroda kur galite pervesti paramą www.daujotas.lt/parama ir iš anksto jums dėkoju už bendradarbiavimą šioje tarnystėje.
 
Ačiū jums, kad rašote, dalinatės savo mintimis, užduodate klausimus bei visokeriopai palaikote. Telaimina jus Viešpats!
 
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas

​Daugelis galvoja, kad pirmadienis yra sunki diena. Žinoma dažnai yra sunku po savaitgalio grįžti į savaitės darbus, bet iš tiesų viskas priklauso nuo to, kaip tu pradėsi savo dieną. Jeigu pradėsi su giesme širdyje – tuomet pirmadienis bus pati nuostabiausia diena, o visa savaitė bus ypatinga ir palaiminta.
 
Taigi, šiandien pradedu naują rubriką, ir kiekvienos savaitės pradžioje dalinsiuos su jumis „Pirmadienio giesme“. Tikiu, kad tai jus sustiprins ir palaimins. „Tegul Dievo ramybė, kuri pranoksta bet kokį supratimą saugoja jūsų mintis ir širdis Kristuje Jėzuje” (Fil 4:7)

​Sveiki, palaimintieji,
 
Labai džiaugiuosi vėl galėdamas jums rašyti ir pasidalinti tuo ką Dievas daro mano gyvenime. Jau seniai norėjau aprašyti įvykius, kaip Dievas atsakė į mano maldą ir kelionės Izraelyje metu palaimino mane hebrajišku ragu – šofaru. Iš tiesų šioje istorijoje Viešpaties malonė viršijo visus mano lūkesčius, ir vietoj vieno šofaro – Dievas palaimino trimis hebrajiškais ragais su pažadu, kad vieną dieną Lietuvoje bus net trys šimtai tokių pranašiškų instrumentų. Šią istoriją nusprendžiau ne aprašyti, bet įrašyti vaizdo klipe, nes kai kuriems dalykams neužtenka tik teksto, bet reikia vaizdo ir garso. Taigi kviečiu jus pažiūrėti trumpą vaizdo klipą, kuriame išgirsite koks nuostabus yra mūsų Viešpats.

Šofaro garsai iš Londono
Šiuo metu, kai rašau jums laišką esu Londone. Šitas miestas man yra ypatingas, nes čia pažinau Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Viešėdamas kelias dienas Anglijoje jau įrašiau vieną radijo laidą, dalyvavau keliuose namų susirinkimuose, gatvės evangelizacijoje bei turėjau malonės pagiedoti savo kūrybos giesmę Lietuvių Krikščionių Bažnyčios sekmadienio tarnavime.
 
Na o šiandien norėčiau su jumis pasidalinti dar vienu vaizdo įrašu. Tai prieš mėnesį nuskambėjusi muzikinė malda su šofaru, kurią atlikau drauge su Lietuvių Krikščionių Bažnyčios Londone šlovinimo grupe.

Dievo korekcijos
Aš suvokiu, kad mes turime sekti paskui Jėzų ir būti jautrūs Jo Šventajai Dvasiai. Kartais mūsų jau padaryti sprendimai nesutampa su Jo sprendimais, ir yra geriau padaryti korekcijas savo surežisuotame scenarijuje ir kartais netgi kardinaliai pakeisti savo pačių susikurtus planus. Apie tai kaip Viešpats koreguoja mano planus – pasidalinsiu kitame savo laiške.
 
Ačiū jums už visokeriopą palaikymą. Viešpats yra geras ir maloningas. Pasilikite Jo ramybėje.
 
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas

Sveiki, palaimintieji,
 
Labai džiaugiuosi vėl galėdamas su jumis pasidalinti tuo ką Dievas daro mano gyvenime. Praėjusią savaitę pirmą kartą viešėjau Ukrainoje. Iš tiesų tai buvo nuostabi patirtis ir Dievas mane mokė daug įdomių dalykų.
 
Dieviškas susitikimas
Dar gruodžio mėnesį Izraelyje aš susipažinau su vienu ukrainiečiu, kuris tarnauja Lenkijoje. Mūsų bendravimo metu išryškėjo, kad tiek jis, tiek ir aš esame nedenominaciniai krikščionys, kažkada palikę auditorinius surinkimus, ir šiuo metu praktikuojantys iš namų į namus judančią krikščionybę bei tarpusavio santykiais pagrįstą tikėjimą. Taigi, šis nuostabus brolis mane supažindino su tikinčiaisiais iš Kijevo, kurie taipogi renkasi namuose, o jie ir pasikvietė mane į svečius, kad papasakočiau daugiau apie tai ką Dievas daro mūsų tarpe.
 
Didelis vaizdas
Taigi, balandžio pabaigoje aš atskridau penkiom dienom į Kijevą. Nors gyvenau netoli sostinės esančiame kaime, bet turėjau galimybę pasivaikščioti po miestą ir aplankyti keletą įdomesnių vietų. Maidane jautėsi labai slogi atmosfera, ir netgi šiek tiek svaigo galva. Jokioj kitoj Kijevo vietoje neturėjau tokio išgyvenimo, todėl suprantu, kad tai buvo ne fiziologinis pojūtis, bet dvasinis. Dar didesnis išgyvenimas buvo Babi Jare – tai beveik miesto centre esanti aikštė, kurioje Holokausto metu buvo nužudyta 100 000 žydų. Įeinant į šią vietą tiesiog norėjosi verkti. Atrodo lyg savo dvasinėmis ausimis galėtum girdėti iš praeities sklindantį nužudytųjų šauksmą. Eidami link paminklo mes meldėmės. Realybė ištirpo ir aš ėjau tarytum dvasiniu tuneliu. Atgailos žodžiai tiesiog liete liejosi iš mūsų širdžių ir skriejo prie Malonės Sosto. Aš suprantu, kad žmonės, kurie dalyvavo šiose masinėse žudynėse tikrai nesuvokė ką daro, ir kad jų veiksmai užtraukė prakeiksmą ne tik jų šeimoms, bet ir šiam miestui bei visai tautai. Tai yra didelė tragedija, kas įvyko Ukrainoje, Lietuvje, Lenkijoje bei kitose Europos šalyse ir aš suprantu, kad šiandien mūsų širdys turi būti teisingoje pozicijoje prieš Dievą, todėl raginu pasižiūrėti į savo vidų ir jeigu jūsų širdyse dar yra kažkoks kartėlis žydų tautos atžvilgiu – tai kiek įmanoma greičiau atgailaukite, nes Dievo pažadas Abraomui vis dar galioja:
„Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės“ (Pradžios 12:3)

Namų bažnyčia
Aš buvau labai nustebintas tuo, ką Dievas šiandien daro Ukrainoje, bet didžiausią įspūdį padarė ne dideli dalykai, o tai kas vyksta Jo žmonių širdyse. Namų bažnyčia, su kuria susipažinau, pagrinde susidaro iš verslininkų ir politikų. Didžioji jų dauguma pažino Viešpatį Jėzų visai neseniai. Jų bendravimas yra šventas, jie gerbia vienas kitą ir mokosi tikėjimo principų besirinkdami mažose grupelėse. Tai žmonės, kurie mato tikslą ir nori augti Dievo pažinime. Jiems neįdomi religija, bet jie labai trokšta stiprinti savo asmeninius santykius su Jėzumi Kristumi ir vienas su kitu. Šioje bendruomenėje sparčiai vyksta mokinystės procesas – žmonės atgimsta, priima vandens bei Šventosios Dvasios krikštą, gauna išlaisvinimus ir auga Dievo pažinime su tikslu, kad galėtų tarnauti kitiems.
 
Galiu teigti, kad prasidėjo realus prabudimas vienoje iš didžiausių Ukrainos politinių partijų. Įtikėjo partijos lyderis, jo žmona, dukros, lyderio pavaduotojas, keletas šiai partijai priklausančių parlamento narių bei ofise dirbantys tarnautojai. Šie žmonės nori tikrų dalykų – jiems nėra įdomios didelės bažnyčios, nes labai dažnai įtakingais žmonėmis bandoma manipuliuoti tokiose struktūrose, todėl jie renkasi šeimyninę aplinką ir tikėjime auga besirinkdami mažose grupelėse.
 
Savaitės bėgyje aš dalyvavau dviejuose susirinkimuose – antradienį partijos ofise vykusiose Biblijos studijose, kuriose dalyvavo 11 žmonių bei ketvirtadienio vakare, kuomet susirinko apie 20 Jėzaus mokinių. Aš buvau labai palaimintas bendravimu su Dievo žmonėmis, o mano širdis ypatingai džiaugėsi, kuomet mačiau susirinkimų dinamiką ir nuostabų Šventosios Dvasios vadovavimą. Tarnavimo metu maždaug pusė žmonių bent kažkuo pasidalino, buvo meldžiamasi už poreikius, pranašaujama, studijuojamas Raštas. Į Kijevą aš atvykau su gitara, ir buvo didelė malonė šlovinti drauge su broliais ir seserimis, o ketvirtadienio susirinkime šlovinimui perėjus į maldą mačiau ganėtinai retą Šventosios Dvasios dovanų pasireiškimą – vienam broliui besimeldžiant kitomis kalbomis aš supratau ką jisai kalba. Kadangi jis sėdėjo kitame kambario gale ir meldėsi pakanakmai tyliai, aš pasakiau visiems, kad šitos kalbos turi išaiškinimą, ir tuomet netoli jo sėdinti sesė pradėjo jas versti. Šių dovanų pasireiškimas yra pakankamai retas auditoriniuose tarnavimuose, nes tarnauti gali tik vienas, arba keli asmenys, bet namų bažnyčioje, tai yra įmanoma, nes kiekvienas Dievo vaikas yra gerbiamas ir gali pasisakyti, o meilės atmosferoje Šventoji Dvasia atveria Savo dovanas taip, kaip Ji nori.
 
Aš raginu jus visus melstis už Dievo darbą Ukrainoje, ir kad tas prabudimas, kuris prasidėjo vienoje iš didžiausių partijų išplistų per visą tautą. Partijos lyderis yra Dievo uždegtas ir visur kur eina evangelizuoja. Jo troškimas, kad kitais metais vyksiantys rinkimai būtų kaip didelė evangelizacija, todėl palaikykite juos maldoje ir aš net neabejoju, kad Dievas darys stebuklus ukrainiečių širdyse ir jų gyvenimai keisis.
 
Ateities planai
Trečiadienį aš beveik mėnesiui išvykstu į Europą – keliausiu po Didžiąją Britaniją ir Olandiją. Kaip visuomet atvykęs į Londoną džiaugiuosi galėdamas aplankyti Lietuvių Krikščionių Bažnyčią, kurioje 2008 metais pažinau Viešpatį Jėzų. Taipogi turiu suplanavęs susitikimus su brangiais draugais bei keliomis namų bažnyčiomis. Kelionės metu įrašėnsiu radijo laidas, o Anglijoje planuoju aplankyti ne tik Londoną, bet ir Derby bei Peterborough miestus. Gegužės 23 dieną iš Londono autobusu važiuosiu į Amsterdamą. Olandijoje dalyvausiu namų bažnyčių konferencijoje bei draugų vestuvėse. Taipogi ir šioje šalyje planuoju įrašyti keletą radijo laidų. Jeigu jūs gyvenate Didžiojoje Britanijoje arba Olandijoje ir norėtumėte radijo bangomis pasidalinti tuo ką Jėzus Kristus padarė jūsų gyvenime – būtinai susisiekite su manimi.
 
Nuoširdžiai dėkoju už jūsų maldas ir finansinę paramą. Vertinu jūsų draugystę ir laiminu jus Viešpaties Jėzaus vardu!
 
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas

Sveiki palaimintieji,
 
Dievas yra gyvas, ir Jis neleidžia tyčiotis iš Savęs. Šiandien, kai Lietuvoje žmonės bando ieškoti mūsų tautos pagoniškų šaknų ir Velykas tapatina su gamtos prisikėlimo švente – Dievas sudraudžia tokias kalbas ir balandžio viduryje atsiunčia mums sniegą. Kai kurie mano, jog gamta juokauja arba, kad Dievas supainiojo Velykas su Kalėdomis, bet aš esu giliai įsitikinęs, jog Aukščiausiasis tikrai nesusimaišė ir netgi nejuokauja – Jis sako, kad Pascha tai nėra gamtos prisikėlimo šventė, tai yra Dievo Sūnaus prisikėlimo iš numirusiųjų šventė, ir tai yra ypatinga diena, kuomet mes turime švęsti pergalę prieš nuodėmę, pragarą ir mirtį ir džiūgaute džiūgauti mums suteikta amžinojo gyvenimo dovana. Taigi, sveikinu jus visus su praėjusia Prisikėlimo švente ir linkiu, kad prisikėlimo jėga kiekvieną dieną galingai veiktų jūsų gyvenimuose!

Akistatoje su amžinybe
Pastarosiomis dienomis mano gyvenime vyko įdomūs įvykiai. Kadangi mano močiūtė jau labai sena, ir gruodžio mėnesį, kuomet aš buvau Izraelyje, jinai atšventė savo devyniasdešimtąjį gimtadienį, aš labai norėjau ją aplankyti, todėl taip vadinamąjį Didįjį Ketvirtadienį atvažiavau pas ją į Telšius. Aš nežinojau, kad tai bus paskutinės jos gyvenimo akimirkos, ir paviešėjęs porą dienų pas ją, šeštadienį grįžau į Vilnių. Sekmadienį su tėvais švęsdami Velykas paskambinome jai, ir pasveikinome su Prisikėlimo švente, o vakare aš nuvažiavau į UNITY TM organizuojamą šlovinimo giesmių koncertą „Prisikėlęs“. Prieš pat renginį man paskambino tėtis ir pranešė liūdną žinią, kad močiutė iškeliavo į amžinybę. Tai stipriai palietė mano širdį ir gražus koncertas nublanko. Aš mąsčiau apie amžinybę, ir vienintelė paguoda buvo ta, jog prieš pusantrų metų močiutė meldėsi atgailos malda ir pakvietė Jėzų į savo širdį. Aš suvokiau, kad daugiau niekda su ja nebepasikalbėsiu gyvendamas čia žemėje, bet vieną dieną mes susitiksime mūsų Dangiškojo Tėvo namuose ir ten praleisime visą amžinybę drauge!
 
Prisikėlimo šventė Vilniaus Rotušės aikštėje
Tą ketvirtadienį kuomet atvažiavau aplankyti močiutės man paskambino Prisikėlimo šventės organizatorė ir pasiūlė pagroti evangelizaciniame renginyje Vilniaus Rotušės aikštėje. Tokia malonė nenukrenta iš dangaus kiekvieną dieną, todėl priimiau tai kaip iš Viešpaties, ir pradėjau kontaktuoti su muzikantais. Ir tai buvo pakankamai sudėtinga, nes šventiniu laikotarpiu beveik visi jau buvo susiplanavę savo laiką. Vienintelė smuikininkė Vakarė galėjo prisijungti prie šventinio projekto ir nepaisant skaudžios žinios apie močiutės netektį, šalto oro bei daugelio smulkių nesklandumų, antrąją Velykų dieną, pirmadienį mes sudalyvavome Prisikėlimo šventės koncerte. Kviečiu jus pasižiūrėti kelias mūsų atliekamas giesmes bei nuo Katedros aikštės ateinančią eiseną pasitinkančius šofaro garsus:

Dievo planas
Po Prisikėlimo šventės koncerto mes susirinkome namų bažnyčioje Juodšiliuose. Kaip įprasta mes meldėmės vieni už kitų poreikius, ir aš išsakiau savo širdies troškimą pasidalinti Dievo meilės žinia su savo giminėmis per laidotuves. Mes maldoje atidavėme šį poreikį Jėzui ir susitarėme tikėti, kad Dievas į jį atsakys. Viena sesė man davė Jolantos Toločkaitės eilių knygą „Kai širdy tau bus sunku“, ir atvertė evangelizacines eiles, kurios yra skirtos močiutei. Tai buvo žodžiai iš Dievo skirti būtent šiam laikui. Taigi, antradienį atvažiavus į Gedulo namus Telšiuose, stovėdamas prie karsto aš paskaičiau tą eilėraštį. Įdomus sutapimas, kad deklamuojant paskutinius posmelius į salę įėjo kunigas, todėl visi atsistojo ir pagarbioje tyloje išklausė iš dangaus atskriejančias eiles.
 
Atvažiavus į kapines vyko įprasta katalikiška laidotuvių liturgija, o jai pasibaigus mano tėčio klasiokė padeklamavo keletą eilėraščių. Jau viskam pasibaigus, ir trisdešimties-keturesdešimties giminaičių bei draugų būreliui besiruošiant eiti į automobilius, mano mama mane padrąsino pakalbėti. Ir aš tikiu, kad tai buvo tobulas Dievo planas tam laikui ir tai vietai. Aš žinau kaip sunku yra tokiomis akimirkomis žengti tikėjimo žingsnį ir pasidalinti tuo kas yra širdyje, bet iš tiesų užtenka atverti burną ir Dievas ją pripildo žodžiais iš dangaus. Iš Jo malonės aš trumpai pasidalinau išgelbėjimo žinia, ir su dideliu užtikrintumu pasakiau, jog tikiu, kad močiutė yra danguje, nes ji savo gyvenime padarė patį svarbiausią sprendimą – pakvietė Jėzų į savo širdį, ir būtent Jėzus yra bilietas į dangų. Tuomet, stovėdamas prie kapo, pakviečiau visus susirinkusius priimti patį svarbiausią jų gyvenime sprendimą – pakviesti Jėzų į savo širdis. Ir mes visi pasimeldę atgailos malda nuvažiavome valgyti gedulingų pietų.
 
Aš žinau, kad tą dieną, kai žmonės žemėje gedėjo, visas dangus džiaugėsi, nes toje nedidelėje minioje buvo žmonių, kurie pirmą kartą meldėsi šia malda ir atvėrė savo širdis Jėzui. Todėl prašau jūsų visų melstis, kad Šventoji Dvasia juos vestų, mokytų ir augintų, kad Viešpats siųstų savo žmones į jų kelią ir tegul Dievo meilė transformuoja jų gyvenimus.
 
Dievo pažadai
Kaip simboliška, kad močiutė iškeliavo pas Viešpatį būtent tą dieną, kuomet mes šventėme patį svarbiausią įvykį žmonijos istorijoje – Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Kaip simboliška, kad žmonės, stovėdami ant amžinybės slenksčio atveria savo širdis ir pakviečia prisikėlusį Viešpatį į savo gyvenimus. Kaip simboliška, kad Jo Žodis kalba į mums asmeniškai būtent tuos dalykus, kurie mums yra aktualūs čia ir dabar. Dieną prieš močiutės laidotuves Viešpats paguodė mane Savo Žodžiu. Nežinau kodėl man kilo noras paskaityti pranašą Izaiją, bet ši rašto vieta mane labai sustiprino:
 
„Tavo mirusieji bus gyvi, jų kūnai kelsis kartu su mano. Dulkėse esantieji, pabuskite ir giedokite. Kaip rasa atgaivina augalus, taip Viešpats prikels numirusius“ (Iz 26:19)
 
Dievas nėra pažadukas – jeigu Jis pažadėjo prikelti numirusius teisiuosius, Jis tikrai tai ištęsės. Ir mūsų teisumas yra ne iš mūsų pačių, jis neužsitarnaujamas gerais darbais. Mūsų teisumas yra iš Viešpaties, ne dėl to ką mes padarėme, bet dėl to ką padarė Jėzus. Jis savo kraują praliejo už mūsų nuodėmes, savo mirtimi sunaikino jas ir prisikėlęs iš numirusiųjų padovanojo mums amžinąjį gyvenimą. Jis mus išteisino, todėl per tikėjimą į Jį, mes esame teisūs. Ir nėra jokio pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Pasilikite Jame!
 
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas

​Jis mirė už mus - Vienas už visus,
Bet šiandieną
Kiek daug yra nusistačiųsių prieš Tą Vieną...
 
Kurioj tu barikadų pusėje esi?
Ar šiandien Jėzumi tiki?
Juk Jis mirė už mus -
Vienas už visus...