Sveiki palaimintieji,
Dievas yra gyvas, ir Jis neleidžia tyčiotis iš Savęs. Šiandien, kai Lietuvoje žmonės bando ieškoti mūsų tautos pagoniškų šaknų ir Velykas tapatina su gamtos prisikėlimo švente – Dievas sudraudžia tokias kalbas ir balandžio viduryje atsiunčia mums sniegą. Kai kurie mano, jog gamta juokauja arba, kad Dievas supainiojo Velykas su Kalėdomis, bet aš esu giliai įsitikinęs, jog Aukščiausiasis tikrai nesusimaišė ir netgi nejuokauja – Jis sako, kad Pascha tai nėra gamtos prisikėlimo šventė, tai yra Dievo Sūnaus prisikėlimo iš numirusiųjų šventė, ir tai yra ypatinga diena, kuomet mes turime švęsti pergalę prieš nuodėmę, pragarą ir mirtį ir džiūgaute džiūgauti mums suteikta amžinojo gyvenimo dovana. Taigi, sveikinu jus visus su praėjusia Prisikėlimo švente ir linkiu, kad prisikėlimo jėga kiekvieną dieną galingai veiktų jūsų gyvenimuose!
Dievas yra gyvas, ir Jis neleidžia tyčiotis iš Savęs. Šiandien, kai Lietuvoje žmonės bando ieškoti mūsų tautos pagoniškų šaknų ir Velykas tapatina su gamtos prisikėlimo švente – Dievas sudraudžia tokias kalbas ir balandžio viduryje atsiunčia mums sniegą. Kai kurie mano, jog gamta juokauja arba, kad Dievas supainiojo Velykas su Kalėdomis, bet aš esu giliai įsitikinęs, jog Aukščiausiasis tikrai nesusimaišė ir netgi nejuokauja – Jis sako, kad Pascha tai nėra gamtos prisikėlimo šventė, tai yra Dievo Sūnaus prisikėlimo iš numirusiųjų šventė, ir tai yra ypatinga diena, kuomet mes turime švęsti pergalę prieš nuodėmę, pragarą ir mirtį ir džiūgaute džiūgauti mums suteikta amžinojo gyvenimo dovana. Taigi, sveikinu jus visus su praėjusia Prisikėlimo švente ir linkiu, kad prisikėlimo jėga kiekvieną dieną galingai veiktų jūsų gyvenimuose!
Akistatoje su amžinybe
Pastarosiomis dienomis mano gyvenime vyko įdomūs įvykiai. Kadangi mano močiūtė jau labai sena, ir gruodžio mėnesį, kuomet aš buvau Izraelyje, jinai atšventė savo devyniasdešimtąjį gimtadienį, aš labai norėjau ją aplankyti, todėl taip vadinamąjį Didįjį Ketvirtadienį atvažiavau pas ją į Telšius. Aš nežinojau, kad tai bus paskutinės jos gyvenimo akimirkos, ir paviešėjęs porą dienų pas ją, šeštadienį grįžau į Vilnių. Sekmadienį su tėvais švęsdami Velykas paskambinome jai, ir pasveikinome su Prisikėlimo švente, o vakare aš nuvažiavau į UNITY TM organizuojamą šlovinimo giesmių koncertą „Prisikėlęs“. Prieš pat renginį man paskambino tėtis ir pranešė liūdną žinią, kad močiutė iškeliavo į amžinybę. Tai stipriai palietė mano širdį ir gražus koncertas nublanko. Aš mąsčiau apie amžinybę, ir vienintelė paguoda buvo ta, jog prieš pusantrų metų močiutė meldėsi atgailos malda ir pakvietė Jėzų į savo širdį. Aš suvokiau, kad daugiau niekda su ja nebepasikalbėsiu gyvendamas čia žemėje, bet vieną dieną mes susitiksime mūsų Dangiškojo Tėvo namuose ir ten praleisime visą amžinybę drauge!
Prisikėlimo šventė Vilniaus Rotušės aikštėje
Tą ketvirtadienį kuomet atvažiavau aplankyti močiutės man paskambino Prisikėlimo šventės organizatorė ir pasiūlė pagroti evangelizaciniame renginyje Vilniaus Rotušės aikštėje. Tokia malonė nenukrenta iš dangaus kiekvieną dieną, todėl priimiau tai kaip iš Viešpaties, ir pradėjau kontaktuoti su muzikantais. Ir tai buvo pakankamai sudėtinga, nes šventiniu laikotarpiu beveik visi jau buvo susiplanavę savo laiką. Vienintelė smuikininkė Vakarė galėjo prisijungti prie šventinio projekto ir nepaisant skaudžios žinios apie močiutės netektį, šalto oro bei daugelio smulkių nesklandumų, antrąją Velykų dieną, pirmadienį mes sudalyvavome Prisikėlimo šventės koncerte. Kviečiu jus pasižiūrėti kelias mūsų atliekamas giesmes bei nuo Katedros aikštės ateinančią eiseną pasitinkančius šofaro garsus:
Pastarosiomis dienomis mano gyvenime vyko įdomūs įvykiai. Kadangi mano močiūtė jau labai sena, ir gruodžio mėnesį, kuomet aš buvau Izraelyje, jinai atšventė savo devyniasdešimtąjį gimtadienį, aš labai norėjau ją aplankyti, todėl taip vadinamąjį Didįjį Ketvirtadienį atvažiavau pas ją į Telšius. Aš nežinojau, kad tai bus paskutinės jos gyvenimo akimirkos, ir paviešėjęs porą dienų pas ją, šeštadienį grįžau į Vilnių. Sekmadienį su tėvais švęsdami Velykas paskambinome jai, ir pasveikinome su Prisikėlimo švente, o vakare aš nuvažiavau į UNITY TM organizuojamą šlovinimo giesmių koncertą „Prisikėlęs“. Prieš pat renginį man paskambino tėtis ir pranešė liūdną žinią, kad močiutė iškeliavo į amžinybę. Tai stipriai palietė mano širdį ir gražus koncertas nublanko. Aš mąsčiau apie amžinybę, ir vienintelė paguoda buvo ta, jog prieš pusantrų metų močiutė meldėsi atgailos malda ir pakvietė Jėzų į savo širdį. Aš suvokiau, kad daugiau niekda su ja nebepasikalbėsiu gyvendamas čia žemėje, bet vieną dieną mes susitiksime mūsų Dangiškojo Tėvo namuose ir ten praleisime visą amžinybę drauge!
Prisikėlimo šventė Vilniaus Rotušės aikštėje
Tą ketvirtadienį kuomet atvažiavau aplankyti močiutės man paskambino Prisikėlimo šventės organizatorė ir pasiūlė pagroti evangelizaciniame renginyje Vilniaus Rotušės aikštėje. Tokia malonė nenukrenta iš dangaus kiekvieną dieną, todėl priimiau tai kaip iš Viešpaties, ir pradėjau kontaktuoti su muzikantais. Ir tai buvo pakankamai sudėtinga, nes šventiniu laikotarpiu beveik visi jau buvo susiplanavę savo laiką. Vienintelė smuikininkė Vakarė galėjo prisijungti prie šventinio projekto ir nepaisant skaudžios žinios apie močiutės netektį, šalto oro bei daugelio smulkių nesklandumų, antrąją Velykų dieną, pirmadienį mes sudalyvavome Prisikėlimo šventės koncerte. Kviečiu jus pasižiūrėti kelias mūsų atliekamas giesmes bei nuo Katedros aikštės ateinančią eiseną pasitinkančius šofaro garsus:
| | |
Dievo planas
Po Prisikėlimo šventės koncerto mes susirinkome namų bažnyčioje Juodšiliuose. Kaip įprasta mes meldėmės vieni už kitų poreikius, ir aš išsakiau savo širdies troškimą pasidalinti Dievo meilės žinia su savo giminėmis per laidotuves. Mes maldoje atidavėme šį poreikį Jėzui ir susitarėme tikėti, kad Dievas į jį atsakys. Viena sesė man davė Jolantos Toločkaitės eilių knygą „Kai širdy tau bus sunku“, ir atvertė evangelizacines eiles, kurios yra skirtos močiutei. Tai buvo žodžiai iš Dievo skirti būtent šiam laikui. Taigi, antradienį atvažiavus į Gedulo namus Telšiuose, stovėdamas prie karsto aš paskaičiau tą eilėraštį. Įdomus sutapimas, kad deklamuojant paskutinius posmelius į salę įėjo kunigas, todėl visi atsistojo ir pagarbioje tyloje išklausė iš dangaus atskriejančias eiles.
Atvažiavus į kapines vyko įprasta katalikiška laidotuvių liturgija, o jai pasibaigus mano tėčio klasiokė padeklamavo keletą eilėraščių. Jau viskam pasibaigus, ir trisdešimties-keturesdešimties giminaičių bei draugų būreliui besiruošiant eiti į automobilius, mano mama mane padrąsino pakalbėti. Ir aš tikiu, kad tai buvo tobulas Dievo planas tam laikui ir tai vietai. Aš žinau kaip sunku yra tokiomis akimirkomis žengti tikėjimo žingsnį ir pasidalinti tuo kas yra širdyje, bet iš tiesų užtenka atverti burną ir Dievas ją pripildo žodžiais iš dangaus. Iš Jo malonės aš trumpai pasidalinau išgelbėjimo žinia, ir su dideliu užtikrintumu pasakiau, jog tikiu, kad močiutė yra danguje, nes ji savo gyvenime padarė patį svarbiausią sprendimą – pakvietė Jėzų į savo širdį, ir būtent Jėzus yra bilietas į dangų. Tuomet, stovėdamas prie kapo, pakviečiau visus susirinkusius priimti patį svarbiausią jų gyvenime sprendimą – pakviesti Jėzų į savo širdis. Ir mes visi pasimeldę atgailos malda nuvažiavome valgyti gedulingų pietų.
Aš žinau, kad tą dieną, kai žmonės žemėje gedėjo, visas dangus džiaugėsi, nes toje nedidelėje minioje buvo žmonių, kurie pirmą kartą meldėsi šia malda ir atvėrė savo širdis Jėzui. Todėl prašau jūsų visų melstis, kad Šventoji Dvasia juos vestų, mokytų ir augintų, kad Viešpats siųstų savo žmones į jų kelią ir tegul Dievo meilė transformuoja jų gyvenimus.
Dievo pažadai
Kaip simboliška, kad močiutė iškeliavo pas Viešpatį būtent tą dieną, kuomet mes šventėme patį svarbiausią įvykį žmonijos istorijoje – Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Kaip simboliška, kad žmonės, stovėdami ant amžinybės slenksčio atveria savo širdis ir pakviečia prisikėlusį Viešpatį į savo gyvenimus. Kaip simboliška, kad Jo Žodis kalba į mums asmeniškai būtent tuos dalykus, kurie mums yra aktualūs čia ir dabar. Dieną prieš močiutės laidotuves Viešpats paguodė mane Savo Žodžiu. Nežinau kodėl man kilo noras paskaityti pranašą Izaiją, bet ši rašto vieta mane labai sustiprino:
„Tavo mirusieji bus gyvi, jų kūnai kelsis kartu su mano. Dulkėse esantieji, pabuskite ir giedokite. Kaip rasa atgaivina augalus, taip Viešpats prikels numirusius“ (Iz 26:19)
Dievas nėra pažadukas – jeigu Jis pažadėjo prikelti numirusius teisiuosius, Jis tikrai tai ištęsės. Ir mūsų teisumas yra ne iš mūsų pačių, jis neužsitarnaujamas gerais darbais. Mūsų teisumas yra iš Viešpaties, ne dėl to ką mes padarėme, bet dėl to ką padarė Jėzus. Jis savo kraują praliejo už mūsų nuodėmes, savo mirtimi sunaikino jas ir prisikėlęs iš numirusiųjų padovanojo mums amžinąjį gyvenimą. Jis mus išteisino, todėl per tikėjimą į Jį, mes esame teisūs. Ir nėra jokio pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Pasilikite Jame!
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas
Po Prisikėlimo šventės koncerto mes susirinkome namų bažnyčioje Juodšiliuose. Kaip įprasta mes meldėmės vieni už kitų poreikius, ir aš išsakiau savo širdies troškimą pasidalinti Dievo meilės žinia su savo giminėmis per laidotuves. Mes maldoje atidavėme šį poreikį Jėzui ir susitarėme tikėti, kad Dievas į jį atsakys. Viena sesė man davė Jolantos Toločkaitės eilių knygą „Kai širdy tau bus sunku“, ir atvertė evangelizacines eiles, kurios yra skirtos močiutei. Tai buvo žodžiai iš Dievo skirti būtent šiam laikui. Taigi, antradienį atvažiavus į Gedulo namus Telšiuose, stovėdamas prie karsto aš paskaičiau tą eilėraštį. Įdomus sutapimas, kad deklamuojant paskutinius posmelius į salę įėjo kunigas, todėl visi atsistojo ir pagarbioje tyloje išklausė iš dangaus atskriejančias eiles.
Atvažiavus į kapines vyko įprasta katalikiška laidotuvių liturgija, o jai pasibaigus mano tėčio klasiokė padeklamavo keletą eilėraščių. Jau viskam pasibaigus, ir trisdešimties-keturesdešimties giminaičių bei draugų būreliui besiruošiant eiti į automobilius, mano mama mane padrąsino pakalbėti. Ir aš tikiu, kad tai buvo tobulas Dievo planas tam laikui ir tai vietai. Aš žinau kaip sunku yra tokiomis akimirkomis žengti tikėjimo žingsnį ir pasidalinti tuo kas yra širdyje, bet iš tiesų užtenka atverti burną ir Dievas ją pripildo žodžiais iš dangaus. Iš Jo malonės aš trumpai pasidalinau išgelbėjimo žinia, ir su dideliu užtikrintumu pasakiau, jog tikiu, kad močiutė yra danguje, nes ji savo gyvenime padarė patį svarbiausią sprendimą – pakvietė Jėzų į savo širdį, ir būtent Jėzus yra bilietas į dangų. Tuomet, stovėdamas prie kapo, pakviečiau visus susirinkusius priimti patį svarbiausią jų gyvenime sprendimą – pakviesti Jėzų į savo širdis. Ir mes visi pasimeldę atgailos malda nuvažiavome valgyti gedulingų pietų.
Aš žinau, kad tą dieną, kai žmonės žemėje gedėjo, visas dangus džiaugėsi, nes toje nedidelėje minioje buvo žmonių, kurie pirmą kartą meldėsi šia malda ir atvėrė savo širdis Jėzui. Todėl prašau jūsų visų melstis, kad Šventoji Dvasia juos vestų, mokytų ir augintų, kad Viešpats siųstų savo žmones į jų kelią ir tegul Dievo meilė transformuoja jų gyvenimus.
Dievo pažadai
Kaip simboliška, kad močiutė iškeliavo pas Viešpatį būtent tą dieną, kuomet mes šventėme patį svarbiausią įvykį žmonijos istorijoje – Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Kaip simboliška, kad žmonės, stovėdami ant amžinybės slenksčio atveria savo širdis ir pakviečia prisikėlusį Viešpatį į savo gyvenimus. Kaip simboliška, kad Jo Žodis kalba į mums asmeniškai būtent tuos dalykus, kurie mums yra aktualūs čia ir dabar. Dieną prieš močiutės laidotuves Viešpats paguodė mane Savo Žodžiu. Nežinau kodėl man kilo noras paskaityti pranašą Izaiją, bet ši rašto vieta mane labai sustiprino:
„Tavo mirusieji bus gyvi, jų kūnai kelsis kartu su mano. Dulkėse esantieji, pabuskite ir giedokite. Kaip rasa atgaivina augalus, taip Viešpats prikels numirusius“ (Iz 26:19)
Dievas nėra pažadukas – jeigu Jis pažadėjo prikelti numirusius teisiuosius, Jis tikrai tai ištęsės. Ir mūsų teisumas yra ne iš mūsų pačių, jis neužsitarnaujamas gerais darbais. Mūsų teisumas yra iš Viešpaties, ne dėl to ką mes padarėme, bet dėl to ką padarė Jėzus. Jis savo kraują praliejo už mūsų nuodėmes, savo mirtimi sunaikino jas ir prisikėlęs iš numirusiųjų padovanojo mums amžinąjį gyvenimą. Jis mus išteisino, todėl per tikėjimą į Jį, mes esame teisūs. Ir nėra jokio pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Pasilikite Jame!
Su meile Kristuje,
Tadas Daujotas
